O viskas buvo taip. Vietą dirbti užsienyje man pasiūlė lietuvė, mano draugės bičiulė. Žinoma, pasitikėjau. Susitarėme dėl kelionės, draudimo. Paskambino vokietė B.A. – gėlių parduotuvės savininkė, turtinga dama, mano būsimos globotinės globėja. Prižadėjo viską, ko prašiau ir apie ką tarėmės.
Viską paslėpė melas
Kadangi šį darbą Vokietijoje dirbu jau daugiau nei dešimt metų, susikalbu su žmonėmis, suprantu viską, ką man sako, tikrai žinau, jog suklysti negalėjau. Tačiau ji melavo viską: apie darbą, apie senutę. Nuvažiavusi į vietą radau kolegę, bėgančią iš tos vietos. Jos akyse buvo džiaugsmo ašaros. Tik man paprašius ji sutiko puse lūpų papasakoti, kas čia per vieta.
Po trijų savaičių nepakeliamo darbo per du 700 kvadratinių metrų namus ir sveikos, bet išlepintos senutės, kuri kas sekundę muistosi ir reikalauja ją kilnoti, pasijutau baisiai. Ji nuolat reikalavo ją kilnoti (nors sveria 80 kilogramų), mane skųsdavo globėjai. Maistą senutei reikėjo gaminti kito namo antrame aukšte, pas jos globėją, nes pas senutę negalima – jai smirdi.
Senutės apetitas geresnis nei mano, o maistas valgomas pas globėją, kartu su jos šeima. Į tuos namus senutę reikia man atvesti per slidžius laiptus atbulomis. Į globėjos namus ją reikia vesti per lauką, pakelti liftu. Kartais ji taip į mane įsikabindavo, kad ant rankų likdavo mėlynės. Senutė pavalgo. Tada vėl atbulą ją vedu nuo laiptų, nors ji turi vaikštynę, bet ja naudotis nenori.
Papietavus, kai viską sutvarkau virtuvėje, šeimininkė viską patikrina, duoda nurodymus, ką toliau daryti. Man dar pasisekė – leido su senute išeiti į jos namus. Ir vėl senutę keli iš vietos, vedi per kambarius, pro duris ir per slenksčius iki lifto.
Užsitraukiau nemalonę
Pirmą naktį atvažiavau 2 val. 30 min. Iki vietos važiavau 25 valandas, o 6 ryto jau turėjau senutę vesti į tualetą. Ten ji prasėdėjo 30 min., nieko nepadarė ir apkaltino mane, kad ją sunervinau, nes per lėtai atėjau, ji labai ilgai laukė. Aš atėjau išgirdusi ją šaukiant kažką panašaus į Leniną.
Po to ji skaitė man pamokslą ir 7 valandą leido man eiti dar pamiegot. 8 valandą jau reikia ją kelti. Ir vėl ją atbulą vedu į tualetą, prausiu, tepu vaistais nuo grybelio, be pirštinių, nes jų nėra. Rengiu, kabinu visus auksinius papuošalus, darau šukuoseną. Aišku, padėkos už tai nesulaukiu, nes viskas blogai.
Ta kankynė trunka valandą su puse. Po to vėl vedu atbulą į jos krėslą. Pasodinti senutę trunka dešimt minučių, nes ji vis neįsitaiso.
Po to verdu kavą, darau pusryčius, bet tai nelaikoma darbu. Kaip ir viskas, ką aš darau. Vakarą močiutė baigia apie 10 val. Tada vėl ją atbulą vedu į vonią. Visur daiktai, būstas visiškai nepritaikytas slaugai, neduok Dieve, ką nors sudaužytum.
Vėl valandos reikia, kol ją nurengiu, prausiu ir vedu į lovą. Lovoje ji niekaip neįsitaiso, nors yra gana mažo ūgio ir joje telpa. Reikalauja ją tempti, kelti į viršų, pati nė piršto nepajudina. Pasakau, kad aš to nedarysiu, nes globėja atsisakė mokėti už draudimą motyvuodama tuo, kad Lietuvos ligonių kasos išduodamas draudimas nieko nekainuoja. Už šį pasakymą patenku į baisią senutės nemalonę.
Esą negerbiu senos moters, nevykdau jos norų ir atsikalbinėju. Pagaliau ji lovoje, močiutė įsijungė televizorių didžiausiu garsu. Aš, aišku, miegu už sienos, durys turi būti atidarytos, be to, įjungtas elektroninis sargas, kuris ima cypti, jei tik kas pakruta.
Mano kambarys kaip kišenė, man skirtos trys lentynos.
Kolegė įkalbėjo nekviesti policijos
Nemiegu visą naktį, 6 val. ryto vėl tualetas. Paklausiu, kodėl mane taip kankina? Juk reikia ir man poilsio. Lieku aprėkta, esą ko čia dirbti atvažiavau. 7 val. liepia eiti miegoti. Aišku, iki 8 val. aš taip ir nesugebu užmigti. Atšauna – čia tavo problemos. Iš pat ryto mane paskundžia globėjai: kokia aš nemandagi, skriaudžiu senutę! Globėja ima šaukti ant manęs, nervai nebeišlaiko. Parodau jai įstatymus. O koks nepasitenkinimas kyla! Įsižeidusi globėja išeidama tarstelėjo: „Dabar pati einu valgyti daryti.“ Šį pasakymą supratau tiesiogiai, tad pas ją nėjau daryti valgyti, net prisibijojau jos.
13 val. senelės namuose pasirodė globėja. Išsivedė senutę valgyti, manęs net nepakvietė. Aš išėjau į savo kambarį, kaip sutarta, 2 valandoms poilsio. Vėliau ji pasakė, kad tą dieną aš išvis nedirbau, nors visą vakarą aš vedžiojau senutę į tualetą, prausiau, rengiau, guldžiau. Pasirodo, kad tai ne darbas, o malonumas.
Vakare pas ponus atvažiavo svarbūs svečiai vokiečiai, valdžios žmonės. Visi išgėrę pasitarė, viskas, aišku, įvyko be manęs. Ponai priėmė sprendimą, tačiau man pranešti neskubėjo. Iš ryto, nuo šeštos, vėl turėjau dirbti. Apie 11 valandą atėjusi globėja man pareiškė, kad ji čia nieko nekeis, čia yra jos namai, o man reikia staigiai iš čia nešdintis.
Aš dar bandžiau prašyti pinigų už darbą. Tai tapo skaudžiausia tema. Mane iškeikė, abi su inteligentiška senute pašėlo. Pasakiau, kad iškviesiu policiją. Išgirdau tik garsų juoką, šeimininkė įbėgo į mano kambarį, pasiėmė telefoną ir pareiškė, kad jei ir skambinsiu, tik ne iš jos telefono.
Aš labai jų išsigandau. Staigiai nubėgau į savo kambarį, drebėdama susikroviau daiktus, puoliau skambinti kolegėms.
Lietuvė, kuri pasiūlė man šią vietą, liepė važiuoti namo ir nekviest policijos, nes ji esą turi vietą šiame kaime, kurioje galima kentėti. Likau viena, kaip visada. Verkiau. O ką galiu viena čia padaryti. Skambinu autobuso vairuotojui, su kuriuo atvykau. Ačiū Dievui, pasisekė gauti autobuse vietą. Aišku, jokių pinigų aš negavau.
Džiaugiuosi ištrūkusi iš vergovės. Apie nervus ir nuostolius net nekalbu. Ir vėl ieškau vietos Vokietijoje, nes esu 56 metų moteris, o tokių į darbą Lietuvoje niekas nepriima. Mokesčius mokėti reikia, valgyti – taip pat.
Norėčiau padėkoti vairuotojui Kostui, kuris vežioja moteris ir cigaretes šiai gėlių parduotuvės savininkei. Mūsų cigaretes rūko visas kaimas ir juokiasi, o kaip nesijuokti? Vergų bus!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
