Dabar jau žinau, kur šuo pakastas, ir galiu paprotinti visas būsimas žmonas: jei jūsų vyrą į lovą paguldė sloga, apsišarvuokite kantrybe, iš anksto pasirūpinkite vaistais, inhaliatoriais, jūros druskos vandeniu, nosinėmis, o jei dar liks pinigų, nusipirkite ir raminamųjų. Ne jam, o sau. Aš, naivuolė, net neįtariau, kokia nepasakomai rimta ši liga!
Vieną vakarą grįžo iš darbo, nusimetė striukę ir sudribo ant sofos. Mane tai išsyk privertė sunerimti – kaip čia nepuola į virtuvę, nešniukštinėja po puodus, nepriekabiauja (aš čia gerąja prasme), o kai atėjusi jam iš paskos pamačiau vis dar neįjungtą kompiuterį, supratau – padėtis tikrai rimta, rimčiau nebūna.
Staiga supratau, kad nesame pasiruošę tokiam atvejui. Mieliausias užsiminė, būtų gerai pamatuoti temperatūrą, o vaistinėlėje – tik analgetikai, vaistai stabdantys viduriavimą ir tuščia aspirino dėžutė. Nulėkiau skolintis termometro pas kaimynę, kuri augina du vaikus. Termometras atkakliai rodė 36,4. Suabejojusi ligos rimtumu, bandžiau užsiminti, kad vakarienė padaryta, jam, atrodo, viskas gerai, o manęs dar laukia nebaigtas projektas, tad gali pavalgyti virtuvėje, o aš tuo metu sėsiu prie popierių...
Kur ten. Po 15 minučių jau lėkiau į vaistinę, spausdama saujoje vaistų sąrašą. Tiesa, mes prieš tai šiek tiek pasiginčijome, nes planavau nupirkti paprasto paracetamolio ir nosies gleivinę sutraukiančių lašų, o ne visus garsiai reklamuojamus preparatus, bet ligonis ir jo kančios iškreiptas veidas nugalėjo.
Pripirkau visokių gripeksų, vitaminų, nosies purškalų, arbatų ir termometrą, parlėkiau namo. Tikėjausi, kad mieliausias išgers vaistų, apsiramins, o tada tikrai galėsiu sėsti prie savo nebaigto darbo.
Jis lūžinėjančiu balsu užsiprašė arbatos. Padariau patį didžiausią puodą.
„O mes turim medaus?“ – nekaltai paklausė mielasis.
Vėl apsirengiau, nulėkiau į artimiausią prekybos centrą. Medaus ten buvo, parlėkiau atgal, o arbata jau atšalusi. Teko virti kitą puoduką, laukti kol pritrauks, tada – kol atvės (mielasis netruko priminti, kad medus karštoje arbatoje praranda visas gerąsias savybes...), nunešiau jam arbatą. Kol gėrė, pagaliau atsiverčiau savo projektą, pabandžiau susikaupti.
Staiga vėl klausimas: „O mes turime kuo patepti krūtinę?“ Tiesą sakant, pirma mano mintis buvo toli nuo ligos patalų, greičiau jau gana nešvanki, bet mylimasis greit nuleido mane ant žemės. Pasirodo, reikėjo vaistinėje paimti kokio nors šildančiojo tepalo.
Vėl nulėkiau į vaistinę. Parlėkiau namo. Mieliausias užsimanė valgyti. Jis atrodė taip gailiai, kad pašildytą maistą atnešiau į kambarį. Valgė ir skundėsi, kad nejaučia skonio. O kai liepiau įsipurkšti vaistų, skonis atsirado, bet pradėjo skaudėti nosį...
Sukandusi dantis pagaliau įbrukau jam į rankas televizoriaus pultą, pati prisėdau prie savo projekto. Dirbau vos valandą, paskui pradėjo lipti akys. Lovą klojau aš, mieliausias stypsojo prie sofos įsisupęs į antklodę ir skundėsi. Tiek skundų man neteko girdėti ne tik kad per šiuos metus, o per visą mūsų pažinties laiką.
Nenorėjau užsikrėsti, todėl supratau – šiąnakt teks miegoti atskirai. O sofa tai tik viena! Teko iš spintos traukti pripučiamąjį čiužinį, paskui ieškoti pompos, tada pervilkti patalynę, ieškoti paklodės... Jei gerai prisimenu, atsigulėme miegoti apie pirmą.
Ryte vyras pasakė, kad į darbą neis. Pavydėjau jam juodu pavydu, nes vos pavilkau kojas.
Panaši padėtis tęsėsi dar tris dienas. Vaistininkė, mane pamačiusi tarpduryje, jau nušvisdavo lyg saulė. Paskui suskaičiavau ir supratau per tą laiką išleidusi vaistams pustrečio šimto litų. Visą laiką jaučiausi pavargusi lyg šuo, vos pavilkau kojas. Ant čiužinio neišsimiegodavau, vis buvo šalta.
Istorijos moralas toks – vyras jau žvalus ir linksmas. O štai aš, atrodo, atguliau ilgam: besirūpindama mylimiausiu, nepastebėjau pati turinti temperatūros, peršalimą pralaksčiau, jis sėkmingai komplikavosi į bronchitą. Sėdžiu namuose, geriu antibiotikus.
Gydytojos palydėta paburbėjimu „ir kaip jūs ligos pradžią pražiopsojot“, buvau pasiruošusi išdraskyti brangiausiam akis, pareikšti – viskas skyrybos ir mergautinė pavardė, paskui apsigalvojau. Nėra to blogo kas neišeitų į gera. Vis tiek planuojame vaikelį, tad ligos ir slaugymas taps kasdienybe. O kol kas lieka guostis nauju termometru ir metinėmis vaistų atsargomis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
