Jei nugriausime tas skulptūras, kaip atrodys tiltas be skulptūrų? Kas bus pastatyta ant tų pjedestalų – kažką savo šiandieninio? Ar mes galim „gerinti“ kažkieno kūrinį? Ar galima įtapyti ar užtapyti ką nors į tapybos darbą? Tokiu atveju, kiekvienas sekantis architektas galėtų pastatą ar tiltą tvarkyti pagal savo asmeninį norą ar laikmečio madas – paveldo apsaugos ar restauravimo jau nereikėtų. Ar mes nebandom griauti pagrindinio paveldo tvarkybos principo?
Mumyse verda antitarybinės aistros. Bet politinė padėtis yra nuolat besikeičiantis reiškinys. Ar mes šiandien žinome, kokios politinės situacijos buvo, kai statė paminklus diktatoriams Vakarų Europoj? Kai ana politika nublanko, užsimiršo, visiems terūpi paminklo vaizdas miesto panoramoje.
Pažiūrėkite nuo Katedros pusės į Žaliąjį tiltą. Tilto ansamblis (architektūra ir skulptūros) labai vykęs: gera kompozicija, proporcijos – vienalytis kūnas. Nepalyginsi – Mindaugo tiltas, kaip šarvuotas tankas sustojęs ant Neries.
Kažkada anais laikais miesto panoramų nuotraukose buvo liepiama užretušuoti bažnyčių kryžius. Bet natūroje jie, ačiū Dievui, liko. O mes norim pakeisti natūrą!
Kodėl architektūra – pats ilgaamžiškiausias, labiausiai matomas menas – turi kentėti dėl to, kad mes neišprusę, nekantrūs, kad negalim palaukti to laiko, kai nublanks susierzinimas dėl praeities.
Būtų suprantama, jei tiltą puoštų kokių okupantų portretai. Bet gi čia varu į tarybinę kariuomenę nuvaryti jaunuoliai! Mano kartos visi vyrai ten pabuvo. Ir ką? Ir mano karta atstatė nepriklausomybę Lietuvoj. Pasitikėkime vieni kitais.
Penkiakampė žvaigždė tik mūsų sąmonėj siejasi su tarybine simbolika. Kodėl neprimenama jos semantinė reikšmė? Kodėl visuomenė nešviečiama, o išgirstami tik jos vienadieniai nepasitenkinimo šūksniai? Tik aklas nemato, kad visa tilto architektūra šaukte šaukia apie aną laikotarpį. Visokių anuos laikus primenančių ženklų ten yra daug. Tada griaukime visą tiltą ir ne tik tiltą – išnaikinkime tą epochą. Kur sustosime?
Turime saugomų etnografinių kaimų ir Buities muziejų tam, kad naujos kartos pamatytų ir sužinotų, kaip buvo, kad pajustų, gal nenorėtų pakartoti... O dabar norim išnaikinti savo jaunystės aplinkos elementus, dalį Vilniaus istorijos?
Tada naikinkim pilis, senamiesčius, ant istorinių dalykų išlikusius epochos ženklus, muziejuose esančius archeologinius radinius, ant kurių yra žvaigždė ar svastika, kurie atspindi praeities epochas. Nenaikinam. Kas yra tas, kas žino, kuri istorijos atkarpa turi išnykti. Naikinti paprasčiausia. Išsaugoti sunku. Tam ir yra paveldo apsaugos įstatymas, tarnybos.
Mums nepatinka socrealizmas – nieko stebėtino: daug kam jis nepatinka. Bet jis buvo toks. Šitas tiltas yra socrealizmo pavyzdys, jei žiūri tik į detales. Šiandien draudžiama naudoti sovietinius simbolius. Teisingai. Ir nenaudokime jų šiandieniniuose dalykuose, o istoriniuose elementuose jie yra jų dalis. Kitaip nelieka tikrosios istorijos.
Yra buvę visokių meno epochų ir stilių. Daug kas juose mums irgi nebūna priimtina. Bet gi kol kas neišbraukiam tų kūrinių iš dailės istorijos, neretušuojame juose nepatinkančių dalykų.
Apie Žaliojo tilto užslėptą poveikį jaunimo sąmonei galiu pasakyti tiek: palyginkime jaunimo srautus, išvykstančius į rytus, į aną ideologiją ir – į vakarus. Aišku, kas dabar aktualu jaunajai kartai; ji kur kas sveikiau už mus vertina istorinę praeitį. Mes patys panašiomis dikusijomis tik atkreipiame jaunimo dėmesį į šitų objektų detales ir į sovietinę praeitį. Mūsų baimės – anos ideologijos liekanos.
Jeigu tinkamai argumentuotume, tai ir Žaliojo tilto skulptūros nekeltų pasipiktinimo ir jautresnieji nevirpėtų, išvydę šitą simboliką. Reikia daugiau kalbėti su visuomene.
Paminklų restauravimo instituto archyve kartą aptikau senamiesčio pastatų vertinimus. Jie buvo atlikti pereito amžiaus ~šeštajame-septintajame dešimtmetyje. Visi Žygimantų gatvės nuo Žaliojo tilto iki Katedros aikštės pastatai buvo pasmerkti griovimui, nes tai – eklektika, kuri tarybiniais metais buvo niekinama. Kiek pastatų tada išgriovė kitose Vilniaus vietose!
Vertinimus atliko tie patys žmonės, kurie vėliau buvo garsiausi restauratoriai, gelbėjusieji tuos pačius pastatus.
Žmonių sąmoningumą (ypač piktųjų) reikia ugdyti. Tarybiniais metais – užsakovas buvo tik valstybė. Todėl teisti to laiko menininkų negalima. Jie neturėjo kito pasirinkimo. Jei būrų atsisakę šitų darbų, atsirastų koks nors Uschopčikas – tiltas vis tiek stovėtų, tik gal gerokai prastesnis.
Manau, praeitį turim priimti tokią, kokia buvo (su menininkais ir jų darbais, ir visais kitais ženklais) ir šiandien neturime „gražinti ar gerinti“ jos savaip. Istorija vertina tik autentiškus dokumentus, dalykus ir faktus.
Kol kas turime, ką parodyti savo anūkams – tokia buvo mūsų jaunystės aplinka su perdėtu patosu ir melagingu sovietiniu entuziazmu.
Birutė Biekšienė yra architektė restauratorė-ekspertė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
