Darbo paieškas pradėjau kaip ir daugelis – nuo skelbimų portalų. Panagrinėjusi pasiūlymus ir suradusi tinkamų variantų, paskambinau nurodytais telefonais ir susitariau dėl pokalbių. Džiaugiausi, kad man viskas taip gerai ir greitai sekasi, nekantriai laukiau susitikimų su potencialiais darbdaviais.
Ilgai laukti neprireikė. Dar tą patį vakarą sulaukiau keisto turinio žinutės: „Gir gir gir. Gar gar gar. Kius kius kius į Šakius.“
Iš pradžių pamaniau, kad kažkas apsiriko, surinko ne tą telefono numerį, todėl per daug nesukdama galvos tiesiog ištryniau tą žinutę.
Po kelių sekundžių girdžiu – ir vėl supypsėjo telefonas. Atidarau ir skaitau: „Tu tu tu, rip rip rip, bum bum bum.“
„Velnias, – galvoju. – Kas čia per nesąmonė?!“
Skambinu nepažįstamu numeriu, norėdama išsiaiškinti, kas taip kvailioja. Niekas neatsiliepė, o po kelių sekundžių ir vėl gaunu žinutę: „Mur mur mur, au au au, be be be.“
Išvydusi tokį atsakymą, pyktelėjau ir garsiai nusikeikiau. Pro šalį einantis sūnus pastebėjo mano neįprastą reakciją ir pasiteiravo, dėl ko taip nervinuosi.
Atsakiau: „Kaip čia nesinervinsi, kai kažkoks idiotas rašo beprasmiškas žinutes.“
„Ignoruok“, – patarė vaikas.
Mums bekalbant ir vėl atėjo žinutė: „Gervė gyrūnė gyrėsi geroj girioj su gerais vyrais girą gėrusi.“
Išgirdęs šią greitakalbę, sūnus mane nuramino ir patikino žinantis, kaip galima atsikratyti tokių pokštininkų. Paėmęs į rankas mano telefoną, jis surezgė tokį atsakymą: „Dar, durniau, parašysi (keiksmažodis) – gausi į galvą.“
Toks grasinimas iš karto suveikė, ir telefonas kuriam laikui nustojo pypsėjęs. Tačiau maždaug po valandos ir vėl atgijo. Atidarau pranešimą ir skaitau: „Aš atšaukiu mūsų pokalbį dėl auklės darbo, nes jūs esate labai nemandagi ir nekultūringa moteris. O toks žmogus negali prižiūrėti mano vaiko.“
Nesupratusi priekaišto, paklausiau: „Kaip jūs tai nustatėte?“
Skaitau: „Čia aš siunčiau jums žinutes norėdama patikrinti, kaip jūs elgiatės stresinėse situacijose. Jūsų reakcija mane nuvylė, todėl nutariau, kad jūs man netinkate.“
„Ups“, – nustėrau nuliūdusi.
Iš pradžių lyg ir gaila buvo, kad dėl nesusipratimo praradau galimybę įsidarbinti. Bet vėliau supratau, kad be reikalo nusiminiau negavusi darbo. Pasirodo, tokių kvailų mamyčių su dar kvailesniais testais yra nemažai. Ir dirbti tokiuose namuose yra didžiulė nesąmonė. Patyriau tai savo kailiu.
Jie savo vaikiškais patikrinimais neapsiriboja. Jiems dar rūpi užkrauti auklei, be jos tiesioginių pareigų – vaikų auklėjimo ir lavinimo, – dar ir namo ar buto tvarkymą ir maisto ruošimą visai šeimai. O gudresni net sugalvoja, kad auklė kartu su vaikais po pažastimi privalo dar ir apsipirkti, kai patys tuo metu ne dirba, o žiūri televizorių, laksto po kirpyklas ir manikiūro kabinetus. Gerai, kad dar nesugalvoja priskirti žmonos pareigų atlikti lovoje!
Ir visa tai – be socialinių garantijų, už minimalų atlyginimą, su nepasitenkinimo protrūkiais dėl, jų manymu, nepakankamai gerai atlikto darbo.
Tiek to, aš nepykstu. Tokie jau tie laikai. Gavo žmonės pinigų ir štai maivosi, bandydami vaidinti ponus ir pamiršdami, kad ponais ne tampama, o gimstama.
Tik gaila, kad įsijautę į šeimininkų vaidmenis, tėveliai dažnai pamiršta pagrindinį gamtos dėsnį – gerus, jautrius ir sąžiningus vaikus gali užauginti tik motina, o ne svetima teta. Todėl reikėtų ne tobulos auklės ieškoti, o mesti visus darbus bei pramogas ir patiems auginti vaikus, jų rūpesčius iškėlus į pirmą vietą. Taip, kaip daro kitų tautų, kuriose šeimose moteris nedirba, žmonės. Ir ne be reikalo turbūt jie taip elgiasi. Matyt, jie žino, kad nieko nėra svarbiau už vaikų auginimą ir namų židinio kurstymą.
Jeigu visos lietuvaites ir jų vyrai tai suprastų, nebūtų nei skyrybų, nei smurto, nei patyčių, nei narkomanų, nei nelaimingų depresija sergančių ir žudytis bandančių vaikų.
O auklės darbo daugiau nebeieškau. Nenoriu. Kodėl? Todėl, kad man skauda širdį, kai matau, kad maži vaikai mane myli labiau nei savo mamas...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
