Ne vienus metus savivarčiu pavežiojęs molį ir blokus persikreipusiu MAZ‘u panelvežiu, pagaliau gavau „Alką“ ir „Aurorą“.
Senesnės kartos vairuotojai žino, kas yra trylikatonė puspriekabė šaldytuvas „Alka“ – kokios vertės ir prestižo. Ir kaip maloniai vadindavo ją tampančius vairuotojus „kalbasnikais“ (liet. dešriniais). Dabartinei kartai nesuprasti tų dviejų žodžių derinio vertės. Net direktorius nesigėdydavo pirmas ištiesti ranką, o ką jau bekalbėti apie žemesnę grandį.
Na, o „Aurora“ – tai senas, pilkas, kaip laivo priekis užsivertusia į viršų kabina, buvusio šeimininko pastoviai gainiotas į Sankt Peterburgą, kuriame švartavosi tikrasis kreiseris „Aurora“– Kamaz'as. Tikra „Aurora“, nes kai reikėdavo sutelkus visas jaunatviškas jėgas pakelti kabiną, nenorom mintyse skambėdavo daina, „Čto tebe snytsia, kreiser Aurora“.
Nusprendė nuvežti bulvių
Ir štai, ką tik iškeptas jaunas „Auroros“ vairininkas, kuris norėjo kompensuoti investicijas į „Alką“, tik ką atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos jaunas ūkininkas, kuris norėjo turėti savo traktorių, ir dar neišsikrausčiusios tarybinės armijos praporščikas, kuris labai norėjo aplankyti Volgograde gyvenančią mamą, susijungė į „troiką“.
Manau, tokio netradicinio junginio specialiai nesuformuosi, nesugalvosi, kine nepamatysi, nes į tokią „troiką“ tokie skirtingi žmonės gali susieiti tik likimo ironijos dėka. O ta ironija buvo nuklotas visas kelias, prasidėjęs molingoje lietuviškoje bulvių vagoje.
Praporas, kaip tikras plačios tėvynės patriotas, įtikino ūkininką, kad jo gimtasis Volgogradas badauja, bulvių negauna ir miestas didvyris pasitiks išskėstom rankom.
Ūkininkas įtikino mane, kad šaldytuve galima vežti ne tik dešras, bet ir bulves, o reikalui esant – net traktorių.
Aš įtikinau valdžią, kad tik iki Baltarusijos nuvešiu asmeninius kariškio daiktus, o toliau – savo sąskaita, atsakomybe.
Ir... Troika pajudėjo.
Ruduo, pats bulviakasis. Nors oras ne koks, bet žmonės iš kolūkio išplėštuose aruose skubėjo nurinkti derlių, nes nebuvo aišku, kokia valdžia bus ryt, poryt ar po savaitės.
Visą dieną važinėjome po rajoną rinkdami bulves. Vieniems ūkininkas žadėjo naujuoju traktoriumi žemę suarti, kitiems – pinigus atiduoti dar iki Kalėdų, praporščikas įsipareigojo ginti nuo bet kokio priešo, kad tik duotų į skolą bulvių badaujančiam gimtam jo miestui.
Žmonės klausėsi, galvas lingavo ir davė, bet tik už „žalius“, nes naujos vagnorkės ir medinis rublis nekėlė pasitikėjimo. Kiek besistengė, kiek skolinosi ar iš kojinės traukė – katino ašaras pririnko, bet keliuose laukuose dar vyko bulviakasis, tai lėkėm tiesiai į laukus.
Daug metų išdirbęs su savivarčiu, purvo nebijojau ir savo „kreiserį“ tiesiai į lauką nukreipiau. Bet „Aurora“– ne savivartis „Reksas“ , kad dirvonais važinėtų. Ties trečiu bulvių keru smigo gilyn į žemės širdį iki pat vaterlinijos.
Tai kas vyko po to, atvažiavo pažiūrėti net buvęs kolūkio pirmininkas. Vienas traktorius tempia per lauką Kamaz‘ą, kitas, truputį priekyje verčia iš žemės bulves, kaimiečiai, paskatinti praporščiko atvežto karinio spirito, sparčiai renka bulves, krepšius neša į „Alką“. Joje ūkininkas išsijuosęs verčia jas kaip žvyrą, o pora vaikinukų kastuvais sklaido. Nesvarbu, kad šlapios, su žemėm, svarbu – tiesiai iš žemės maitintojos.
– Jei taip sparčiai būtume dirbę kolūkyje, tai gal ir kolūkių griauti nereikėtų, – kalbėjo buvęs pirmininkas išdidžiai šalia stovinčiam praporui.
Surinkta, susverta, atsiskaityta, pažadėta, purvas nuo „kreiserio“ nudaužytas, ir ekipažas, pajuda Rytų link.
Milicininkams – dešros ir „žali“
Medininkai – dar ne rimta užkarda. Užteko kažkokio jauno ūkininko pažymėjimo, „pisulkos“, kad bulvės ne vogtos, dokumento, kad praporščikas yra tikras praporščikas, kelių rinkių geros dešros, ir kelias į Rytų rinką atsivėrė.
Dviem vyrams ankštoje Kamaz‘o kabinoje tikrai ankšta. Ant siauros lovos sukrauti daiktai. Keleiviui nei išsitiesti, nei atsipalaiduoti, juo labiau, kad kabinoje buvo nestandartinė vientisa sėdynė. Man už vairo įprasta, o keleiviams – kančia.
Pirmasis dar prieš Minską, reikalaudamas erdvės, maištauti pradėjo praporščikas ir rado genialią išeitį, nes tarybinės armijos praporščikas tam ir sutvertas. Užsukame į karinį dalinį, nusiperkame porą vatinių kareiviškų čiužinių, priekaboje randame sausesnių bulvių lopą, ir praporas su ūkininku, plačiai išskėtę kojas, sugula. Ir man gerai, ir jiems gerai. Kol rimtame poste sustabdo milicija.
Mūsų niekada neprašydavo dokumentų. Pateikdavo vieną klausimą ir vieną pasiūlymą.
– Ką veži? Pažiūrime.
Ką padarysi, pažiūrime. Kai pradarius duris virš bulvių išlindo dvi laimingos galvos, milicininko reakcija buvo žaibiška. Net mirktelėti nespėjome, kaip vis trys stovėjome prie priekabos išskėstom kojom, iškeltom rankom, veidais į „Alkos“ šoną.
Taip būtume ir iki šiol stovėję kaip Heraklio stulpai su praporščiku viduryje, bet praporščiko karinis dokumentas išgelbėjo. Prie jo ūkininkas pridėjo „žalių“, aš, kaip „kalbasnikas“, dešrų, ir pajudėjome toliau.
Milicininkai savi buvo, už papildomą honorarą ir kitus postus perspėjo. Į priekabą nebelandžiojo.
– Turistai dar gyvi, pažiūrime? – ir linktelėdavo į priekabą. Bet, gavę nedidelę premiją iš ūkininko, man išskirto rezervo, palinkėdavo laimingo kelio. Nori erdviai važiuoti – mokėk.
Kur dėti bulves?
Praporas melavo. Atvažiavus į Volgogradą, išskėstomis rankomis pasitiko ne alkana liaudis, o milicija. Laimei, turistai jau buvo persikraustę į kabiną, tai sutiktuvės ne taip brangiai atsiėjo. Man kas, aš vairuoju, o ūkininkui iškilo klausimas, kur dėti apie dvylika tonų bulvių, kai gatvėse nesimato nuo bado krintančių žmonių. Pasiūliau užsukti į traktorių ganyklą ir iškeisti bulves į traktorių.
Direktorius geras vyras. Paėmė du maišus bulvių ir leido jo gamyklai priklausančios ligoninės teritorijoje pardavinėti bulves – be svarstyklių, kibirais, maišais, dubenėliais.
Nepatikėsite! Bulvės tirpo kaip sniegas, kol ūkininkas, pagautas įkvėpimo, nepadarė reklaminės klaidos. Labai gyrė bulves ir pasakė, kad jei bus blogų, nešti jas atgal – jis jas pakeis.
Pirmą dieną nieko. Antrą, kai prasidėjo šlapios nuo grindų ir nelabai geros, grąžinimas labai suintensyvėjo. Kilo įtarimas, kad ir vietines pradėjo nešti.
Teko bėgti, bet kelią, kaip dabar dažnai būna, užvėrė nepatenkinta minia su pilnais kibirais grąžinamų bulvių. Kokia reklamos jėga! Aš – vairuotojas, man ką. Baisu tik kad langų neišdaužytų.
Teko pakeisti ir bėgti. Padėtis ne kokia. Apie pusė parduota, kampe kalnas grąžintų, o ir savos, rinktos tiesiai iš lauko, pradėjo negerai atrodyti.
Bet pagalba kartais ateina iš ten, iš kur jos nelauki. Kad nors kiek nuimtume stresą, vakare nuėjome į didžiausią miesto restoraną „Volgograd“. Vaizdas! Vieni tik pietinių respublikų atstovai, tik padavėjos baltos. Pietietiško stiliaus muzika, triukšmas, alasas, trūko tik, kad šaudyti į lubas kaip revoliucijos laikais pradėtų.
Kai pasakėme, kad iš Pabaltijo, leido kamputyje prisėsti ir netriukšmauti. Pasėdėjom ir išėjom. Paskui išvilko vieną už rankų ir pametė viduryje šaligatvio. Tiesiai milicininkams po kojų.
– Jis gi miręs, – tarė vienas milicininkas, patikrinęs pulsą, – tempkite atgal.
Du nutempė nelaimingąjį atgal, o trys milicininkai prie mūsų.
– Jūs užmušėte? – griežtai paklausė seržantas.
– Ne, mes svečiai iš Pabaltijo, – atsakėme mandagiai.
Gal būtų patikėję, bet praporas, būdamas vietiniu, pasijuto ereliu. Ir vėl visus sustatė prie sienos, o praporui dar per šonus užvanojo.
Būtų pasibaigę liūdnai, bet viską stebėjo mašinoje sėdintis azerbaidžanietis Paša. Kaip paaiškėjo – vietinių kelių turgų „prižiūrėtojas“. Milicininkai juo patikėjo ir mus paleido, o Paša mus pas praporščiko mamą parvežė ir leido jam priklausiusiuose turguose bulves pardavinėti. Tikrai geras žmogus. Vieną dieną viename turguje, kita dieną kitame. Po miestą, parduotuves pavežiojo. Retai tokių sutiksi.
Nusprendė parvežti arbūzų
Kad ir kaip stengėmės, didelę dalį bulvių teko išmesti. Traktoriui pinigų neužteko. Nusprendė ūkininkas ir praporščikas arbūzų į Lietuvą parvežti. Pats sezonas. Paša suvedė su vietiniais. Suderėjom, sumokėjom ir lydimi „arbūzvagių“ naktį išvažiavome į kolūkio laukus arbūzų rinkti.
Ilgai jie mus vedžiojo stepių keliukais. Kairėn, dešinėn, pirmyn, atgal, bet vienu metu pastebėjau, kad priekyje važiuojančių mašinų šviesos ėmė tolti. Iš paskutiniųjų bandžiau vytis, bet staiga ir šviesos ir mašinos prasmego lyg skardžiai žemę. Sustojau kaip įkaltas.
– Aūū, – riktelėjo praporščikas per langą, bet į jo „a-ū-ū“ net stepių suslikai neatsiliepė.
„Auroroje“ sėdinčią troiką apgaubė mirtina stepių tyla. „Čto tebe snysta, kreiser Aurora“, – sušnibždėjau, bandydamas pamatyti per langą ką nors daugiau nei pilką žibintų nušviestą stepę.
– Paklaidino prakeikti čičmėkai! – surikau ir iš susijaudinimo ėmiau graužti sausą „bulką“.
Praporas iššokęs laukan pagal žvaigždes bandė susiorientuoti, kur mes esame, kur gyvena jo mama, bet danguje švietė ryški pilnatis, savo šviesa nustelbdama jam nepasiekiamų žvaigždučių spindesį.
Jo nervai neišlaikė ir jis pradėjo iš nevilties kaukti, keiktis ir trypi. Praporščikas labai bijojo, kad ryte kolūkiečiai užtiks jį laukuose, priduos komendantūrai ir jam nulups nuo antpečių negausias žvaigždutes.
Mane apėmė panika, kad tie patys kolūkiečiai šakėmis subadys padangas. Kuo stipriau jis trypė, tuo aš greičiau graužiau „bulką“.
Vienintelis ūkininkas sėdėjo ramus, lingavo galvą ir apatiškai žiūrėjo per langą. Namuose liko skolos, traktoriaus negavo, už bulves surinko katino ašaras, jas atidavė vietiniams komersantams už arbūzus ir galiausiai – nei pinigų, nei arbūzų, nei čičmekų, o aplink vien stepė, tik stepė ir karo šokį šokantis viso šio žygio į Rytus įkvėpėjas. O ko čia besinervinti? Svarbu, kad „Aurora“ ir vairininkas kovinėje parengtyje - parveš namo.
Paryčiais nurimo praporo šokis, baigėsi „bulka“, iš komos prabudo ūkininkas ir apsižvalgę nepamatėme nei arbūzų, nei kolūkiečių, tik tolumoje nedidelį kaimelį. Ten ir patraukėme.
Keli jame esantys gyventojai labai nustebo mus pamatę. Sako, čia karinis poligonas ir svetimi gyvi iš čia neišvažiuoja. Mums pasisekė. Niekas mūsų kreiserio nepašovė ir už nedidelę humanitarinę pagalbą gyventojai išvedė iš pavojingos zonos.
Nieko nelaukę lėkėme tiesiai į turgų pas Pašą. Tikrai geras žmogus. Tuoj surado apgavikus, padarė jiems nu-nu, garantavo, kad kitą naktį bus arbūzų, bet paprašė pasiimti jį Lietuvą ir pasidalinti būsimu pelnu. Net pažadėjo bilietus į lėktuvą nupirkti, kad nereikėtų ant arbūzų važiuoti.
Kaip pasakė, taip ir buvo. Ten matematika paprasta – sumokėjai ir iš kolūkio lauko imk, kiek tilps ir kiek paveši, o vairuotojui dykai, jei pats rinksi.
Po trumpų derybų su ūkininku sutikau vežti tiek, kiek tilps, o ne tiek, kiek galima. Gobšumas ir noras kiek galima daugiau prikrauti užtemdė protą.
Vietiniai perspėjo nekrauti aukštai, nes viršutiniai suspaus apatinius.
– Samanę virsim, – mostelėjo įsiaudrinęs ūkininkas, vis ragindamas samdinius rinkti greičiau ir daugiau. Net man neleido savo dalies į „Alką“ pasidėti, teko pilną kabiną prisikišti, paliekant nedidelį plotelį prie vairo.
Kišau visur. Ant lovos, sėdynių. Pastačiau lentą prie pavarų svirties ir prikroviau sulig langu.
Daug tilpo. Net per daug, nes tik išvažiavus iš lauko nuleido priekinę padangą. Įprasta. Vienas du ir kreiseris pajuda namų kryptimi.
Kur dėti arbūzus?
Savaitę trukusios gastrolės mieste didvyryje Volgograde baigėsi. Tariant tos kartos vairuotojų žodžiais, „kaip sėdau, taip tik namie išlipau.“ Pakeleiviai – lėktuvu, aš – Kamaz‘u į Lietuvą kartu penktadienio vakarą atvykome.
Dar prieš namus pro nelabai sandarias priekabos duris pradėjo tekėti saldžios arbūzų sultys ir kartu paskui priekabą skrido spiečius širšių. Mechanikas spėjo užsidaryti langelį ir nieko neklausęs atvėrė vartus. „Kalbasnikam“ klausimų niekas neuždavinėdavo, nes puikiai žinojo, kad už protingą tylėjimą visada būdavo atsidėkojama.
Niekada negalvojau, kad į nedidelę Kamaz‘o kabiną galima pridėti tiek daug arbūzų. Pilnas balkonas. Bet skaudžiausias visos šios epopėjos nusivylimas buvo tai, kad parvežtų vaisių mūsų miestui nereikėjo. Turguje stovėjo vietas sušildę ir dar neišbėgę pietiečiai, šeštadienį, nuėjus į daržovių bazę be išankstinio susitarimo, be popierių niekas jų neėmė.
Vienas komersantas buvo atvažiavęs prie priekabos, bet pamatęs vis stipriau besisunkiančias sultis ir laimingų širšių spiečių, pasiuntė visus ant trijų raidžių ir pasakė labai negražius žodžius, kurie labai užsiutino mums už stepių vyną dėkingas širšes. Per visą įmonės teritoriją bėgo rankom mojuodamas ir šokdamas kaip praporščikas stepėje, o mums nieko – nekando. Dėkingai pazyzė apie ausis ir pratęsė vaišes.
Besiklausant to zyzimo, vienam iš troikos, nes ketvirtasis Paša kažkokiais savais reikalais užsiiminėjo, pasiūlė nuvežti arbūzus į Rietavo turgų ir kaip Volgagrade tiesiai iš priekabos pardavinėti.
Nors aš jau ir buvau „kalbasniku“, mūsų įmonėje ir Lietuvoje pradėjo pūsti nauji komerciniai vėjai, bet tokiai akiplėšiškai akcijai nepasirašiau, nes po turgų mėgo pasivaikščioti ir mūsų valdžia. Per daug brangiai būtų kainavęs pasiaiškinimas, todėl naktį nuvažiavę nukrovėme, o aš pasislėpęs miške ramiai draugavau su širšėm.
Paša net išsižiojo, kai sužinojo, kad ir jo dalį pardavinės turguje, kuriame pardavinėjamos mašinos ir jų detalės. Iškart sakė, kad nebus biznio ir buvo teisus. Didesnę dalį vakare teko atgal susikrauti.
Pirmadienis prabėgo blaškantis po rajoną ir bergždžiai beieškant klientų, sultys bėgo upeliais, spiečiai širšių ėmė kelti realią grėsmę žmonėms ir valdžios atstovas tyliai paprašė išgabenti iš teritorijos pavojingą krovinį.
Vakare „troika“ pasitarė, ir ūkininkas tarė:
– Vežame ryt ryte į kaimą – samagoną virsiu.
Kai prie viduryje kiemo iškrautų arbūzų supuolė vištos, žąsys ir net į saldų kalną įpuolė iš tvarto išsiveržusios kelios kiaulės, supratome, kad ir naminės nebus.
Nežinau, kaip pajamas, išlaidas ir nuostolius pasidalino naujai susiformavusi „troika“ – Paša, ūkininkas ir praporščikas, bet aš arbūzus su savo šeimyna valgiau ilgai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
