Esu vilnietė, materialiai apsirūpinusi, savo verslą turinti moteris. Vyras po ilgo ir skaudaus skyrybų proceso mane paliko su dviem mažais vaikais dar prieš gerą dešimtmetį, tačiau tėvams ir draugams palaikant pavyko nepalūžti ir visą energiją skirti savo ir savo vaikų gerovei kurti.
Ilgainiui gyvenimo ritmas tapo ramesnis, vaikai lanko gerą mokyklą ir, rodos, viskas galėtų ramiai plaukti savo vaga iki pat senatvės, tačiau... Kaip ir kiekviena motina, besirūpinanti savo vis labiau bręstančiais septyniolikmečiais vaikais, stengiuosi kaip įmanydama subtiliau ir švelniau kreipti jų kartais net sproginėjančias nuo pažinimo troškimo mintis dešimčia Dievo įsakymų paremto gyvenimo būdo link.
Kartais tai pavyksta, kartais tenka ilgokai įrodinėti, kad už gerą atlyginama geru, o visuomenės normas žeidžiančio elgesio žavesys viso labo tėra iliuzija, už kurią kartais tenka brangiai sumokėti.
Esu įsitikinusi, kad šiais, visuotinės informacijos pertekliaus laikais, mes skęstame begalinės nenormuotos leksikos, didesnio ar mažesnio smurto propagavimo (užtenka bet kuriuo paros metu įsijungti televiziją ir būtinai rasite kanalą, kur bus rodomi jei ne žudynių, tai bent policininkų, grubiai tampančių benamius, vaizdai) ir paslėptos neapykantos visam kam vandenyne.
Todėl mūsų namuose netoleruojami keiksmažodžiai ir abejotinos vertės filmai. Vaikai nuo mažens pažindinami su lietuvių ir pasaulio kultūros bei verslo leidiniais. Namie kartas nuo karto apsilanko pasaulio matę ir daug gyvenime nuveikę draugai, su kuriais bendraujant plečiasi požiūris į gyvenimą.
Deja, visas pastangas pasauliui ruošti gerus žmones vienu mostu nušluoja visaapimantis „Facebook“ ir jame klestintys taip vadinamieji troliai, kuriuos jau prie pusryčių stalo cituoja mano vaikai.
„Dusk pavyduoli“, „daunai ir kiaunės tegu kiaušinienę kapoja“, „urodas“ – išsireiškimai, su kuriais tenka kovoti kiekvieną mielą dieną.
Suprantu, kad vien į parduotuvę nuvažiavus galima prisiklausyti dar ne tokios bjaurasties, bet kada kiekvieną kartą įsijungus kompiuterį į mus ir mūsų vaikus pasipila tokios kalbos pamazgos, noriu paklausti gerbiamų užkalnių, ramanauskų ir kitų „šustros“ leksikos lyderių – ar jūs suvokiate, kad savo paskyrose, nepažymėtose nei N-16, nei S ženklais, talpinate laisvai pasiekiamą informaciją, kuri turi neigiamą poveikį bręstančių žmonių galvelėms???
Negi tas dėmesio troškimas jus galutinai pavertė žvėrimis, dėl kiekvieno „like“ pasiruošusių kandžioti visus ir taip teršti jaunų žmonių sąmonę?
Nesitikiu atsakymo, bet prašau pagalvoti ir apie tuos, kurių gyvenimams turite didžiulę įtaką.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
