Tiesą pasakius, prieš palikdama tave tokį laišką aš jau buvau parašiusi... Išsirėkiau, išsiverkiau... Ir jo niekada Tau neišsiunčiau... Pasirodė, kad tai buvo būtent tai, ko man ir reikėjo. Tiesiog išsakyti viską Tau, bet taip, kad savo mintimis Tavęs neapkraučiau. Deja, laikinai...
Manau, kad tu turi žinoti, kad Tave pamiršti man yra labai sunku, kiekvienas žmogus primena Tave, kiekviena akimirka primena jau kažkada praleistą akimirką su Tavim... Kiekviena minutė prieš užmiegant skirta Tau linkint labos nakties, o kiekviena prabundant – linkint geros dienos. Taip diena iš dienos, metai, o gal dar galai žino kiek laiko, kovoju su tuo ką aš vadinu „meile“.
Kas ta meilė išvis yra, kai pagalvoji? Kažkoks absurdas. Ji neturėtų sukelti tokių jausmų, kuriuos aš jaučiu Tau. O aš jaučiu Tau didelį pyktį, pavydą, norą turėti Tave tik sau, o tuo pačiu nenorą Tavęs net matyti, jaučiu neapykantą, skausmą, neviltį. Tokius jausmus, kurie man su žodžiu „meilė“ niekaip nesiasocijuoja.
Kaltinu Tave dėl daug dalykų, o tada save, dėl to, kad nemokėjau kovoti su mūsų problemomis, kaltinu dėl to, kad viskas baigėsi, o kartais net dėl to, kad leidau, jog visa tai prasidėtų.
Greičiausiai Tu dabar esi laimingas ir jau seniai viską pamiršęs gyveni toliau, ir puiku, jei taip yra, nes nerašau Tau, kad susigrąžinčiau... Greičiau rašau Tau, kad galiausiai padėčiau tą tašką, kurio niekaip nesugebu.
Tu be manęs esi daug geresnis. Kaip ir aš be tavęs. Vienas kitam sukeliam skausmą, o atskirai kuriame laimę kitiems... Galbūt ir sau.
Kažkur juokais net skaičiau, kad mes esam tokie nesuderinami, jog kad ir kaip besistengtumėm, niekada negalėsim būti kartu. Skaičiau ir kad jei sunku tau būna užmigti naktimis, reiškia, kad jau esi kažkieno sapnuose... Turiu ir aš sunkumų užmiegant pastarosioms naktimis. Ką ten pastarosiomis... Tikiuosi tu manęs nesapnuoji. Nes jei sapnuoji, tuojau pat liaukis, nes aš noriu miego.
Mano telefonas, kompiuteris ir visas mano gyvenimas pilnas Tavęs net čia. Kiekviena daina primena Tave, o mūsų nuotraukos, atrodo, taip ir laukia dar kartą būti peržiūrėtos ir atsimintos... Ištrinti? Niekada. Aš jų neištrinsiu. Tu esi kažkas, ko aš nenoriu ir niekada nenorėsiu pamiršti.
Taip, tikiu, kad gal kažkada aš pamilsiu kažką taip stipriai, kaip mylėjau Tave. Ir Tu kažką mylėsi taip pat stipriai, o galbūt jau dabar džiaugiesi naujomis emocijomis. Kaip ten bebūtų, aš stengiuosi kaip įmanydama Tave paleisti, nors atrodo, kad ir seniai nebeturiu... Viskas. Nuo šios dienos aš pradedu gyventi Tave palikdama praeity... Liksi man kažkas labai brangaus visą likusį gyvenimą ir, tikiuosi, kažkada praėjus laikui galėsiu į Tave pažiūrėti, nepajusdama nieko – nei blogų emocijų, nei meilės kuri mane baigia pražudyti, nes tai kažkas, ko aš nebegaliu turėti, o turėdama nevertinsiu.
Ir šiaip – aš vis dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad po beveik ketverių metų bendravimo tu sugebėjai pamiršti mano gimtadienį... Man nieko nereikėjo iš tavęs... Bet aš nemeluosiu sakydama, kad pajutau tokią didžiulę tuštumą, kai gimtadienio paskutinėmis minutėmis aš pažiūrėjau į telefoną ir neradau visiškai nieko, tiksliau to, ko aš taip nežmoniškai laukiau ir tikėjausi...
Tada ir supratau, kokia beviltiškai didžiulė iliuzija yra ta mano meilė Tau.. Turbūt tai ir buvo paskutinis lašas, privertęs mane atsimerkti ir suvokti, kad, kaip sakei, meilė yra ne žodžiai, o poelgiai... Kurių mes esam pridarę tokią daugybę visokių, jog niekada nesugebėsim viens kitam atleisti ir nubraukus vėl pradėti viską iš naujo. Šią akimirką aš kaip vaikas verkiu :). Jausmas panašus į tokį, kai iš tavęs atima kažką labai brangaus ir atiduoda kitam... Tarkim, kažkam, kam labiau to reikia. Nepaaiškinamai skaudu, bet supranti, kad kitam bus geriau nuo to, o tu laikui bėgant su tuo susitaikysi. Nes juk žmogau, negali būti savanaudis...
Aš Tave nuoširdžiai myliu. Ir tikiuosi, kad ta mano meilė Tave įkvėps kažką mylėti taip stipriai, kaip aš myliu Tave, kad kažkuo rūpinsiesi taip stipriai, kaip rūpinaisi manimi, kad mūsų santykiai bus Tau pamoka. Jog reikia kovoti, nepaleisti ir stipriai stipriai saugoti tai, kas brangu... Lik sveikas, mažyti...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
