Kai susipažinau su savo būsimuoju vyru, man buvo 19 m., o jam 24 m. Aš buvau studentė, o jis ilgą laiką „studentaujantis“ studentas ir, kaip man pasirodė, nelabai galvojantis apie savo ateitį. Po paskaitų susitikdavome ir, savaime suprantama, norėjosi kuo daugiau laiko praleisti kartu.
Pinigų neturėjome, todėl susitikimai apsiribodavo kavos gėrimu, pasivaikštinėjimais po vietines apylinkes. Bet nesiskundžiau – mylėjau, todėl buvo gerai taip, kaip yra. Įtarimą kėlė tik tai, kad vyro mamytė jam skambinėdavo kas 20 minučių ir liepdavo eiti namo. Dar didesnį įtarimą sukėlė tai, kad vyras jai apie mane nieko nesakė, o meluodavo, kad susitinka su draugu. Tokio elgesio priežasties nežinau iki šiol.
Praėjus nemažai laiko, vyras mane supažindino su tėvais. Tada sužinojau, kad mano plaukai yra nušiurę, veidas spuoguotas ir, apskritai, esu nelabai vykusi. Na, ką jau padarysi, į asmeniškumus labai nesivėliau. Tada buvau pradėta kamantinėti: o sriubą išvirti moki? O vištą iškepti moki? O drabužius skalbti moki? Ir t.t., ir t.t.
Tada ir supratau, kur aš pakliuvau – į savanaudiškos meilės pinkles. Nors ta meilė ir buvo netradicinė. Nepaisant to, kad sūnelis visada buvo „apšokinėtas“, jis buvo vadinamas „nevykėliu“. Kaip suprantu, pagrindinė „nevykėliškumo“ priežastis buvo nesugebėjimas baigti universiteto. Bet ar tai tragedija? Ar visi įstoję baigia universitetus? Ne.
Nusprendžiau pakeisti vyro požiūrį į save. Girdavau, didžiuodavausi juo, ir kuo toliau, tuo labiau buvo už ką. Dalindavausi svajonėmis apie mūsų ateitį, kaip mes gražiai gyvensim, kokie laimingi būsim. Ir manau, kad man pavyko. Nors dar ir dabar „išlenda“ vyro menka savivertė, bet, matyt, nėra taip lengva išmesti iš galvos tai, kas tau buvo kalama į galvą metų metus.
Vyras troško pabėgti iš tėvų namų. Pabėgo. Apsigyvenom kartu.
Ir tada prasidėjo visos linksmybės. Kodėl tu pas mus neatvažiuoji (nors nuvažiuodavo keletą kartų per savaitę)? Tu mūsų nemyli. Šeima yra svarbiausia. Jinai tau neleidžia su mumis bendrauti. Jinai tau daro blogą įtaką ir t.t. Prasidėjo amžini priekaištai man, kad aš vargšui sūneliui nepagaminu valgyt, neskalbiu rūbų ir, apskritai, neprižiūriu. Jei sūnelis numesdavo svorio – nemaitinu, jei sūnelis priaugdavo svorio – maitinu nesveiku maistu.
Galvojau, kad po vestuvių viskas pasikeis, bet, deja... Pagyvenę porą metų, atsidūrėme ant skyrybų slenksčio. Mano iniciatyva, neatlaikiau psichologiškai. Susirgau depresija.
Ačiū Dievui, vyras išsaugojo mūsų santuoką – nesutiko skirtis. Palaikė mane kaip tik galėjo. Ir dabar jaučiu, kad mūsų šeima yra kaip vienas vienetas, o ne du atskiri žmonės. Aš stengiuosi jam padėt, kur jam reikia pagalbos, jis man –kitose srityse.
Beveik įveikėme vyro „nevykėliškumo“ sindromą. Paskatinau mesti mokslus, kurie jam buvo neįdomūs ir todėl nesugebėjo jų baigti. Šiuo metu vyras mokosi dviejose aukštosiose mokyklose, kur jam tikrai patinka ir puikiai sekasi.
Aš jau tuoj gausiu trečią aukštojo mokslo diplomą. Abu dirbam gerai apmokamus darbus. Turim savo įmonę, kurioje tenka dirbti visą likusį laiką nuo samdomo darbo. Taigi, laisvo laiko turime lygiai 0. Bet esame laimingi, nes žinome, kad kartu galime pasiekti visko.
Mes nesam nevykėliai! Mes esame šeima, kuriai nereikia priekaištų, kiršinimo ir melo. Viską, ką mes jau esame pasiekę, gavome tik dėka to, kad turime vienas kitą ir stengiamės nereaguoti į jokias provokacijas.
Noriu padėkoti vyrui už palaikymą. Šiuo metu su vyro tėvais sutariu puikiai – visiškai nebendrauju. Ir, manau, kad tai yra vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
Vyro tėvus gerbiu ir nenoriu pyktis. Būtent dėl tos priežasties ir nebendrauju. Vyrui bendrauti nedraudžiu, kartą per savaitę tikrai juos aplanko. Pati primenu apie gimtadienius ir kitas šventes, išrenku jiems dovanas. Bet mano sveikata man yra brangesnė, nei bendravimas su uošviais.
Pabaigai norėčiau parašyti kelis patarimus tokioms mamytėms, tarp jų – ir prieš tai minėto straipsnio autorei:
1. Neverskite vaiko atsiriboti nuo draugų. Būtent dėl to, kad kai visi jauni žmonės penktadieniais ir šeštadieniais susitinka, o jūsų vaikas privalo žiūrėti su jumis filmus, jis ir neturi draugų. Kai žmogus neturi socialinio gyvenimo, jis po truputį tampa asocialiu.
2. Dar niekam nepakenkė vienas kitas bokalas alaus. Žiūrėkit, kad drausdama gerti alų nepriverstumėte vaiko griebtis kur kas rimtesnių kvaišalų.
3. Leiskite sūnui mylėti tą, kurią jis nori mylėti. Bandydama juos išskirti, tik dar labiau atstumsite sūnų nuo savęs.
4. Nepamirškite, kad ir vyrai turi rankas – kiaušinį išsikepti gali.
5. Nueikite pas psichologą.
6. Pamilkite marčią – turėsite dukrą, nekęskite marčios – prarasite sūnų.
7. Ir galiausiai – susiraskite vyrą ir palikite sūnų ramybėje.
P.S. Savo istoriją papasakojau iš gražiosios pusės, nesiveldama į smulkmenas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
