Tik pradėjus mokytis atsirado dar daugiau žmonių aplinkui: nauji kurso draugai ir vyresnių kursų žmonės, dar bendraamžiai, su kuriais susipažindavau klubuose, ir buvę mokyklos draugai, kurie irgi atvažiavo mokytis į Vilnių. Susitikdavau su... daug žmonių kiekvieną savaitgalį, ir visaip linksmindavomės.
Su panelėmis po parduotuves dieną, su „chebra“ vakare į klubą, kitą dieną — vėlyvų pusryčių su kitais draugais į miestą... Nebuvo taip, kad nors trumpai jausčiausi vieniša, iš viso nežinojau, ką tai reiškia. Jeigu pasidarydavo nors kiek nuobodu ar užsimanydavau papasakot kam nors kokią kad ir visišką smulkmeną, užtekdavo paskambint daugiausia keliais numeriais ir tuoj pat susirinkdavo kompanija.
Bet... Kai atsidūriau Vilniuje, pradėjau lankyti naują šokio rūšį. To dar nebuvau bandžiusi ir nelabai buvau pratusi prie įvairių šokio elementų. Gal po dviejų mėnesių, patyriau žiaurią traumą. Iš pradžių pamaniau, kad tai nugara, tačiau vėliau negalėjau normaliai net atsikelti. Aišku, prasidėjo kelionės per gydytojus, privatus kineziterapuetus ir t.t. Pasirodo, smarki stuburo trauma.
Praktiškai negalėjau vaikščioti. Ir — ką jūs manot — visi draugai dingo. Iš pradžių galvojau, kad nesusitinkam beveik, nes aš nebegaliu nei į klubus eiti, nei pasivaikščioti, bet kai praėjo kažkiek laiko, supratau, kad nė vienas net nepasisiūlo ateiti į svečius manęs aplankyti.
Ir kas keisčiausia, man padėti pradėjo žmogus, su kuriuo visai nebendravau! Buvo kurse tokia neaukšta, stambi mergaitė, su ja išvis gal vieną kartą kažkada pasikalbėjom ir viskas. Tačiau kai po gydymo kurso grįžau į paskaitas, ir ji pamatė, kad vos paeinu su lazda sienas ramstydama, iš karto pripuolė padėti. Pradėjom bendrauti. Ji mane visur (visur!) vedžiodavo, pasirodo, buvo baisiai stipri, jeigu griūdavau — sugaudavo, pakeldavo. Dažnai pasikviesdavau pas save nakvoti. Vilniuje galiausiai ji tapo vieninteliu žmogumi, su kuriuo normaliai bendravau.
Per metus, kai sveikau po traumos, ji pasidarė mano artimiausia draugė tame mieste. Žiauriai daug padėjo, globojo, vedžiojo ir t.t., pas gydytojus lydėdavo. Nežinau, kiek dovanų esu jai iš dėkingumo pridovanojusi. O visi buvę „draugai“ taip ir dingo. Pasirodo, tiek buvau jiems ir reikalinga — klubams ir brangiems apsipirkimams. Bet kai atsirado tikra draugė, iškart pamačiau, kad daug vienišesnė iš tikro buvau su krūva tuščių žmonių, negu su vienu tikrai artimu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
