Atsikėlei vienuoliktą, vos išsivertei iš lovos ir nieko, nieko nejauti. Ta tuštuma, kurią jauti ne pirmą dieną, oi, ne pirmą savaitę, tiesiog graužia, spaudžia iš vidaus, norisi rėkti, šaukti... Bet tu tik sėdi nieko negalvoji, verki. Nes nieko daugiau padaryti negali, nekenti savęs, niekini tą padarą savyje, kuris tūno, tūno ir, po galais, niekaip neišlenda.
Kada? Kada pagaliau pavyks susigyventi su savimi? Nes jauti, kad negali ne tik su savim susigyventi, bet negali matyti ir kitų, nenori matyti kitų, nes žinai, kad juos įskaudinsi, tas gremlinas viduj nugalės tave ir skaudins visus aplinkui. Užtat ir verki, užsidaręs savam mažam kampely, nematąs nieko aplink. Tik, vis pažvelgęs į vidų, verki.
Kas blogiausia, jog tu pats viską supranti. O kiti? Žiūrėk, vienas pasakė, kad tu pikta žiežula, kitas, kad susiraukęs dundulys. Ir tai dar labiau skaudina.
Tai liga. Visi supranta, kai sergi kokiu gripu ir snargliuotas visas vaikštai susiraukęs. Jo, sako, serga. O kaip dvasinė liga? Kaip tas piktas gremlinas viduj? Jis taip pat snargliuotas, nevalgęs ir pilnas nevilties, tik tiek, kad niekas, išskyrus tave, jo nemato. Niekas, tik tu.
Aš einu, aš gyvenu, šypsausi, juokiuosi, bet, Dieve, visa tai kaukė, kažkoks paikas būdas egzistuoti. Nes va, atsikeli sau vienas ir verki... „Tu vienas – paskutinis skautas plynam lauke“, – kartoja tau kažkas viduj. Ir tu tuo tiki, nes nuoširdžiai jauti, kad tai tiesa. Vienas, vienas, vienas.
Vakar buvau smagioj kompanijoj, labai daug juokėmės. Susipažinau su dviem vyrais, kurie taip pat buvo linksmi. Vienas sakė, kad dar niekada savo gyvenime nebuvo sutikęs tokios linksmos merginos...
Verkiu, mano širdis šėlsta, virdama karštam aliejuj. „Man blogai, aš nesu linksma, man reikia pagalbos,“ – šaukia nebylios lūpos.
Man reikia pagalbos – aš tai pripažįstu, bet bijau ištarti tai viešai, nes aš „linksma“, nes negaliu liūdėti, nes kitiem bus negerai. Aš privalau džiaugtis gyvenimu ir džiuginti kitus. Ką jie pagalvotų, ką Pranas, Jonas, Birutė pagalvos, jei pamatys, kad aš liūdna? „Oi, – sakys. – Matai, ta apsimetėlė kokia, a lia bajeristė, bet ne, kur tau, melagė ir veidmainė.“
Negalėčiau šito pakelti, myliu žmones, man jie svarbūs, svarbesni, nei aš pati. Tiesiog kartais yra sunku. Ir tą sunkumą išgyvenu viena. Sėdžiu sau apsikriokusi lyg Niagaros krioklys ir bandau persiplėšt – juoktis man ar verkti.
Kas baisiausia, toks žmogus kaip aš nuolat, nuolat mąsto apie mirtį. Tai tiesiog tas draugelis, kuris vis bastosi šalia. „Aš stipri“, – noriu sau kartoti. O tas rėkia: „Silpna!“ Ir aš tikiu. Negaliu netikėti, nes niekas kitas nemoka taip įtikinamai kalbėti kaip jis.
Niekas manęs nepažįsta, nemato, kokia aš esu be dvasinės pudros sluoksnio, be dailių drabužių ant nuogo kūno. Tokią, kokia esu, mato tik jis ir tik jis išklauso.
Nekenčiu šios būsenos, tikrai nežinau, ar visi ją patiria. Gal mes visi esame tokie ir štai sėdime ant lovos krašto ne todėl, kad vietos nėra, o todėl, kad nesijaučiame verti tos lovos. Už ką? Užteks siauro lopinėlio, nes žmogui ne daiktų reikia, ne lovos dvimetrinės.
Žmogui reikia žmogaus, kuris padėtų tą gremliną ištempti iš sielos. Reikia žmogaus, kuris sugebės tave matyti be daiktų, be kūno, be nieko ir tyliai bus šalia. Bus, ir tu jausi tai.
Už atvirą laišką autorei leidykla „Tyto alba“ dovanoja Dr. Frederico Saldmanno knygą „Geriausias vaistas – jūs pats!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
