Kodėl nieko neprašiau? Tikriausiai tai ant popieriaus būtų atrodę kitaip nei skamba mintyse. Tikriausiai būčiau supratusi, jog aš pati galiu padėti, galiu surasti būdą kažką pakeisti. O parašymas, jog prašau sesei laimės, nebūtų labai išmintingas, nes ir aš galiu tai suteikti, turiu galėti!
Pasak šeimos, draugų, kaimynų mes labai skirtingos - kaip diena ir naktis. Mano pastovumas nespėja paskui jos pasikeitimus, nuotaikas, bandau suprasti, tačiau būna, jog klystu ir net labai skaudžiai. Ji nėra su manimi atvira, o ir iš manęs prasta "žmonių skaitytoja". Nors turėčiau matyti, jausti, suprasti... Juk tas pats kūnas ir kraujas!
Metai iš metų tai pagerėja, tai pablogėja santykiai. Todėl tikiuosi, kad dar vienos Kalėdos kartu, dar vieni besibaigiantys metai atneš tą stebuklą - galėsiu jai padėti, kai reikia užjausti, palaikyti, patarti, parodyti, jog yra, kam ji rūpi. Gal supratimas pasisuks kitu kampu ir viskas neatrodys taip painiai, galbūt aš pasikeisiu, galbūt sesė, o gal aplinka pakis. Juk tiek daug veiksnių gali nulemti mūsų mąstymą, mūsų veiksmus, mūsų gebėjimus.
Stebuklais tikėjau, tačiau ne sau, o kitiems. Bet dabar ir tokiai pesimistei kaip aš yra viltis ir tikėjimas tokiomis permainomis. Juk niekas nedraudžia tikėti, o kai sau įsikalame, kartais sulaukiame daug netikėtumų. :)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
