Netrukus paaiškėjo, kad mano berniukai, panašūs kaip du vandens lašai, iš tiesų vystosi labai skirtingai. Vienas – sveikas, kitam diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Vienas vaikšto, o kitas negali net ropoti... Ir niekas nežino kodėl. Skaudžiausia galvoti, ką dėl to jaučia jie patys – tiek tas, kuris kankinasi, tiek tas, kuris mato brolio kančią.
Kai tik su vyru pastebėjome pirmus nerimą keliančius ženklus, o vėliau mūsų didžiausius nuogąstavimus patvirtino ir medikai, stengėmės neuždavinėti sau klausimo „kodėl?“. Nes beprasmiška save kankinti. Nutiko kaip nutiko. Bet neseniai šis klausimas man plojo į veidą skaudžiau, negu kada nors būčiau pagalvojusi.
Trumpai papasakosiu mūsų su vyru istoriją. Gyvenome tame pačiame nedideliame miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Tuo metu, kai ėmiau apie jį galvoti kaip apie patrauklų vyrą, jis draugavo su mano buvusia bendraklase.
Ji buvo įspūdinga mergina – graži, ilgi plaukai, pavydėtina figūra. Buvo tik vienas dalykas, kurio jai labai trūko – būdo švelnumo. Ji buvo valdinga, konfliktiška, kartą visų akivaizdoje netgi kibo vienai merginai į plaukus. Todėl jos visada vengiau ir netgi prisibijojau.
Mano būsimas vyras su ja nebuvo laimingas. Nors jie buvo apsigyvenę kartu, namuose nuo barnių kildavo stogas, ji trankydavo jam per veidą, mėtydavo daiktus pro langą. Aišku, kad visi tai matė ir žinojo. Ir iš jo juokėsi. O man jo buvo gaila – šitaip taršė gerą vaikiną.
Maždaug tuo metu ėmėme artėti. Taip sutapo, kad dėl bendros veiklos matydavomės dažnai. Greitai supratome, kad galime būti laimingi kartu. Galiausiai jis nutraukė su ja santykius, ir mudu kartu išvažiavome gyventi į kitą miestą, ten ir susituokėme. Tačiau laukdami savo didžiausio džiaugsmo – vaikų, nežinojome, kad mūsų laukia tokia nelaimė.
Kodėl pasakoju apie tą merginą, kurios nemačiau jau daug metų ir apie ją net negalvojau?
Neseniai buvome grįžę aplankyti tėvų, ir aš nuėjau susitikti su savo mokyklos laikų draugėmis. Maloniai vakarojome, pasakojome viena kitai apie savo gyvenimą. Kol liežuviams vis labiau atsirišant, viena man pašnibždėjo: „Žinai, man tavo vyro buvusioji pasakė vieną dalyką, bet nenoriu tavęs skaudint. Gal nesakysiu.“
„Kad jau užsiminei, tai sakyk“, – susierzinau.
„Žinau, kad čia nesąmonė, bet ji man sakė, kad žino, kodėl tavo vaikui šitaip atsitiko“, – mįslingai tęsė.
Net užkaitau.
„Ji sakė, kad tada, kai tu jį iš jos atėmei, ji tave prakeikė“, – užbaigė mintį.
Na, suprantama, mano pirma reakcija buvo – kažkoks absurdas. Net nusijuokiau. Bet nebuvo juokinga, o vakaras buvo visai sugadintas.
Nesu iš tų mistiniais dalykais tikinčių žmonių ir visada renkuosi tikėti tuo, kas patikrinta ir įrodyta. Bet širdyje vis tiek kirba šitas kirminas.
Todėl ryžausi papasakoti šią istoriją ir paklausti kitų žmonių: ar esate susidūrę su – net liežuvis nesiverčia sakyt – prakeiksmu? Ar gali būti, kad kažkieno blogas žodis išties gali šitaip tragiškai paveikti žmogaus gyvenimą?
Vyrui pasakiau, ką sužinojau. Jis sako, kad tai yra paistalai ir kad nekreipčiau dėmesio. Bet aš negaliu.
Esu girdėjusi, kad prakeikdami kitą žmonės ir sau prisišaukia nelaimių. Žinau, kad ji irgi nėra laiminga. Nusivalkiojo, gimė vaikas nežinia nuo ko, geria, visi jos šalinasi.
Su vyru norime susilaukti daugiau vaikų, tačiau po nelaimės juntame suprantamą baimę. O po draugės žodžių (žinau, kad tai beprotybė, bet vis tiek) mano baimė turbūt patrigubėjo.
Ką daryti? Tikiuosi išgirsti patarimų, kurie mane nuramins. Ačiū visiems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
