Neliko nuošalyje ir Lietuva, kuri toje šviesoje pamatė ne tik socializmo krachą, bet ir galimybę ištrūkti iš SSRS komunalinio buto ir atkurti nepriklausomybę.
Praėjus daugeliui metų, sėdint prie kompiuterio, gal šiek tiek juokingai atrodo, bet tada, sausio dvyliktąją, būdamas savanoriu į karinį komisariatą išėjau kaip į karą. Prisiminus uošvio (buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio) ir uošvienės (laukusios jo dešimt metų grįžtančio iš Sibiro) palaiminimą bei žmonos ašarą, suvirpa širdis. Juk tada niekas nežinojo, kas ir kaip bus, kuo viskas baigsis. Puikiai supratome, kad nesėkmės atveju daugelis neteks darbo, žlugs karjera, o gal net ir negrįš namo. Bet apie tai negalvojome ir ėjome.
Tą naktį Klaipėdos savivaldybės kieme tarnybinis įėjimas buvo užstatytas autobusu. Norint patekti į vidų, reikėjo įlipti per priekines duris ir išlipti per vidurines. Man su autobuso vairuotoju davė po armatūros strypą ir liepė saugoti įėjimą.
Turbūt keistai atrodėme su tais strypais. Nebūdami profesionalais net nežinojome kas geriau – durti ar duoti per galvą bandančiam įlįsti ginkluotam kariui. Tikrai nežinojome ir nemokėjome, bet vis tiek visą naktį išsėdėjome šaltame autobuse, o kas kartą išgirdę šūksnius „ateina, ateina“, atsistodavome prie priekinių durų.
Prisiminus kaip viskas vyko ir kaip atrodė savivaldybė, nupurto šiurpas. Prie pagrindinio įėjimo iš dabartinės Liepų gatvės – daugybė žmonių. Viduje taip pat pilna. Antro aukšto tualete – keletas dėžių Molotovo kokteilių ir prie praviro lango rūkantis sargybinis. Nereikėjo jokios armijos, kad kiltų chaosas, dėl kurio būtume apkaltinti patys. Mažiausia provokatoriaus kibirkštėlė ar išmestas Molotovo kokteilis būtų sukėlęs skaudžias pasekmes.
Matydami ir suprasdami, kuo viskas gali baigtis, niekas nesiskirstė. Žiūrėjo kas dedasi Vilniuje ir vis laukė kada prasidės čia.
Naktį kilo panika. Nuo Danės upės pasirodė būrys ginkluotų milicininkų.
– OMON'as, – kažkas riktelėjo.
Pritilo dainos, žmonės susispietė, o iš savivaldybės, apimti panikos, per mūsų saugomą autobusą išbėgo apie dešimt „gynėjų“. Uždarėme autobuso duris ir, spausdami rankose strypus, atsisėdome ant priekinės sėdynės.
Ne OMON'as ten buvo, o ginkluoti milicininkai, apsisprendę kartu su taikiais gyventojais ginti nepriklausomybę. Kiek pamenu, juos nukreipė prie Girulių televizijos bokšto, o savivaldybę liko saugoti taikūs beginkliai žmonės.
Po daugelio metų mėgstama liaupsinti vadovus ir kalbėti apie tragedijų vietas. Tačiau ir ten, kur šūviai neaidėjo, žmonės taip pat rizikavo viskuo, bet nepasitraukė.
Manau, didžiausios pagarbos nusipelnė pareigūnai, išdrįsę tuo lemiamu momentu pereiti į laisvę ginančiųjų pusę. Paprasti piliečiai nesėkmės atveju būtų netekę darbo, karjeros, gal ką „parų“ būtų pasodinę ar į atitinkamą ligoninę paguldę.
O kas būtų laukę pareigūnų, kurie, sulaužę priesaiką tarybinei sistemai, su ginklu rankose perėjo į sukilėlių pusę?
Tą sausio tryliktos naktį niekas nežinojo kuo viskas baigsis. Jiems reikia paminklą statyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
