Kad esu patraukli, sprendžiu iš to, kad sulaukiu daug komplimentų iš įvairaus amžiaus vyrų ir net moterų (būtų kvaila rašyti „graži“) ir, beje, atrodau beveik 10 metų jaunesnė.
Kodėl tai akcentuoju? Nes kartais tie komplimentai man sukelia dvejopų minčių: kodėl aš, dar jauna ir neturinti viršsvorio moteris, mėgstanti bėgioti krosą, lankanti baseiną, normaliai prisižiūrinti (tikrai ne barbės stilius), negaliu susirasti normalaus savo amžiaus lietuvio (!) vyro? Tai ką daryti toms moterims, kurioms gamta pašykštėjo išvaizdos, kurios turi didelį antsvorį ar sveikatos problemų?
Tai tik mano pamąstymai ir reali gyvenimiška situacija, nes užsieniečio vyro aš nenoriu – tai būtų lengviausias ir paprasčiausias variantas. O mano gyvenimo svajonė – susirasti lietuvį vyrą, su kuriuo galėčiau harmoningai sutikti gyvenimo saulėlydį.
Kodėl ieškodama vyro žiūriu pirmiausia į jo išvaizdą? Nes gali įvertinti pirmą jausmą, kuomet pamatai fotografiją – patinka ar ne.
Kokie vyrai man nepatinka, aprašiau smulkiai, bet neapibendrinau, kad vengiu buduliškos išvaizdos, bet jei žmogus inteligentiškos, meniškos ar šiaip geros sielos, gali būti ir nutampytu megztiniu, apšepusia barzdele – jo gerumas vis tiek matysis ir tokio žmogaus niekada nenurašysiu, bent jau maloniai pabendrausiu, jei ir nieko daugiau neišeitų.
Juk santykiuose svarbiausia – trauka, kurią pajunti žmogui per pirmas 10 minučių. Jei jos nėra, kam meluoti ir taikytis, manant, kad ji atsiras? Kodėl daugelis vyrų mano, kad moteris gali, pavyzdžiui, permiegoti su bet kuriuo, o jie jau negali su bet kuria?
Kalbant apie išsilavinimą, taip, aš neturiu aukštojo baigimo diplomo, nes turėjau sergančią mamą ir teko anksti pradėti dirbti, bet dėl to nesijaučiu menkesnė – vis tik turiu neblogai apmokamą darbą. O kalbant apie vyrus, žinojimas apie jo aukštąjį išsilavinimą palengvina paieškas, nes retai žmogus su diplomu bus agresyvus ar riboto mastymo.
Taip pat kai kurie skaitytojai suprato mane esant kažkokią tuštutę priaugintais nagais, žiūrinčią serialus vakarais ir besimaitinančią kavinėse. Taip, mėgstu gerą maistą, tik ruošiu dažniausiai pati, mano sūnus buvo ir yra lepinamas mamos keptais sausainiais ir pyragais, mėgstu Viduržemio jūros virtuvę.
Štai, mano buvęs vyras buvo aistringas medžiotojas ir žvejys, beje, savo laimikį parnešęs numesdavo prie slenksčio – tuo jo pramoga ir baigdavosi, o man tekdavo viska sudoroti, paruošti, pagaminti ir man puikiai sekėsi, jo draugų kompanija su malonumu mano pagamintus skanėstus „sunaikindavo“.
Ir skyrybos įvyko dėl to, kad jam brangesni buvo jo draugai, jo meškerės, šautuvai, keturračiai, daugiadienes išvykos nei laukianti žmona ar sūnus, kuriam tuo metu labai reikėjo tėvo.
Pamenu kaip ruošėmės jo 10-ajam gimtadieniui. Pakvietėme daug svečių, mūsų abiejų giminaičių, viską planavau iki smulkmenų, o jis išvakarėse pareiškė, kad išvyksta su draugais slidinėti... Kuomet jis grįžo, mano ir sūnaus daiktų name (tai buvo jo namas) jau neberado. Aš tik norėjau pasidalinti savo mintimis apie tai, kas vyksta pažinčių portaluose ir kokie šansai ten susirasti antrą pusę. Nežinau, o gal tik man taip nepasisekė?
Taip pat mane įbaugino faktai spaudoje apie internetines pažintis, kurios baigėsi tragiškai. Be galo gaila moterų, kurios tikėjo gėriu, neteisė žmonių dėl jų socialinės padėties, pasitikėjo jais ir davė šansą... Pasitikėjimas , kuris kainavo joms gyvybę...
Prieš keletą dienų ištryniau savo anketas ir pasakiau sudie tiems, su kuriais pasirašinėdavau įdomumo dėlei. Galbūt iš tiesų 42 metu moteriai tereikia laukti oriai senatves ir anūkų? Tebūnie :)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
