Nesu gyvenime keitusi mokyklos. Bet įsivaizduoju, kad atsidūrus tarp naujų mokinių turėtų būti panašus jausmas kaip man įstojus į kolegiją.
Daugelis jau per pirmas kelias dienas susidraugavo – nuo pirmų rugsėjo savaičių žinojo, su kuo eina pietauti, su kuo sveikindamiesi apsikabina (o su kuo apskritai nesisveikina). Tik ne aš.
Nesu labai drovi: ir užkalbinu žmones, ir juokauju, ir drąsiai neriu į naujas pažintis. Bet mokykloje ir mieste, kur gyvenau, mane jau pažinojo, žinojo, kada kalbu rimtai, suprato mano humoro jausmą. O kolegijoje jaučiausi kaip ateivis.
Išeinu kaskart su visais parūkyti, kalbu, juokauju, bet atrodo lyg atsimuščiau į kažkokią sieną. Nenoriu, kad nuskambėtų, jog savęs gailiuosi, bet tikrai: koks nors vaikinas grubiai pajuokauja – visi juokiasi, kokia nors panelė naiviai ar kvailai ką pasako – visi juokiasi, aš ką nors pasakau — visi patyli ir toliau kalbasi kas sau.
Bet čia tik pradžia.
Diskusijos baigėsi ašaromis
Yra viena aktyvi grupiokė, pavadinsiu ją Indre. Jos galva visada pilna idėjų, kalba be baimės, gal todėl per pertraukas visi būriuojasi aplink ją. Dar gruodžio pradžioje ji pasiūlė per žiemos šventes susirinkti pas ją atšvęsti, nes jos mama išvažiavusi, ir ji gyvena viena keturių kambarių bute.
Likus savaitei iki vakarėlio, susirinkom aptarti, kaip viskas bus. Visą laiką stengiausi būti Indrei maloni, bet aš irgi turiu savo nuomonę. Siūliau idėjas dėl maisto, buvau sugalvojusi žaidimų, siūliau, kad alkoholį pirktų tie, kas vartoja, o kiti nesimestų, dar pasiūliau išsitraukt kiekvienam kito vardą ir apsikeisti dovanėlėmis.
Baigėsi tuo, kad Indrė mane aprėkė. Susakė, kad jeigu noriu dovanom keistis, bet gailiu alkoholiui pinigų, tai galiu nusipirkt sau dovaną ir viena po egle sėdėt, kad balius bus suneštinis, kad nekurčiau naujos tvarkos ir išvis patylėčiau, nes pypsiu kaip vaikas.
Blogiausia buvo ne tai, kad ji aprėkė mane, bet tai, kad jai tai net nebuvo reikšminga. Sėdėjau stengdamasi neverkti iki pasitarimo pabaigos, o jau troleibusu važiuojant namo atsirišo viskas, dėjau į ašaras.
Grįžusi susikaupiau, pergalvojau, kuo taip nuo Indrės skiriuosi. Jos labai moteriškas aprangos stilius, jeigu džinsus dėvi, tai žemu juosmeniu ir t.t. Ir labai žemas, tvirtas balsas. Iš tikro, lyginant, turbūt ir atrodau kaip vaikas, ir pypsiu kalbėdama.
Į vakarėlį – su nauju įvaizdžiu
Pora dienų iki vakarėlio paskambinau mamai, paprašiau pervesti pinigų, kad galėčiau į vakarėlį nusinešti maisto. Pamelavau ir kad dovanomis keisimės.
Kai pervedė, nuvažiavau į parduotuvę ir nusipirkau labai aptemptą trumpą vyšninę suknelę. Ruošdamasi į vakarėlį ją apsirengiau, susisukau žnyplėmis plaukus. Pratinausi kalbėti žemesniu balsu, žiūrėti iš padilbų (dabar tai juokingai skamba). Jokio maisto nepirkau, bet nusivežiau butelį vyno ir tris didelius sidro.
Kai nuvažiavau, pirma visų reakcija buvo nuostaba. Visi pastebėjo, kokia aš pasikeitusi ir bendrauju kitaip, daug kas gyrė.
Visą laiką gėriau. Iš pradžių sidrą, kad atsipalaiduočiau, paskui jau kas ką siūlė. Kuo daugiau gėriau, tuo laisviau bendravau. Pamačiusi mane kitokią, Indrė ne tik nustebo, bet ir pradėjo šnekėtis.
Keturių kambarių bute iki vidurnakčio prisirinko gal trisdešimt žmonių. Ne tik mūsų grupė, bet ir keli Indrės draugai. Ji mane supažindino su... Tebūnie jo vardas Vytas, Indrės vaikystės draugas.
Jau buvau visai apsvaigusi, o jis mane net ne kabino, bet elgėsi taip lyg jau draugautume: sodinosi ant kelių, glostė kojas ir t.t. Visai nesipriešinau, galvojau… Tiesą sakant, nieko tuo metu negalvojau.
Kai daug kas išvažiavo kas sau ir mūsų liko gal šeši, Indrė paskirstė kambarius ir lovas. Mane paguldė su Vytu lyg tai būtų savaime suprantama. O man jau buvo visai vienodai, viskas galvoje sukosi.
Kai sugulėm, jis pradėjo lįsti ir aš leidausi. Pradėjom daryti tai, bet tada, matyt, nuo to viso judėjimo ir aš nebeišlaikiau, ištrūkau ir nubėgau į tualetą. Vėmiau pusę nakties, net nėjau gulti.
Paryčiais, dar niekam neatsibudus, troleibusu parvažiavau namo. Visą dieną gulėjau paslika lovoje ir tik kitą naktį pagaliau išsimiegojau.
Nusprendė viską mesti
Dar kitą rytą grįžau namo – į savo miestą, pas tėvus. Jaučiausi taip šlykščiai, o mama buvo tokia gera, kad neišlaikiusi viską papasakojau. Nepyko, bet nusivylė manim. Bet ir guodė. Taip pat mokė, kad reikia būti savimi, daug kalbėjomės.
Visą Kūčių dieną pjaustėm mišraines, Kalėdų rytą ėjom į mišias. O likusias dienas bimbinėjau, stengiausi padėti namiškiams. Taip praėjo ir Naujieji. Visą paauglystę norėjau išvažiuoti, tūsintis su draugais ir t.t. O dabar pirmą kartą taip laukiau šventės su tėvais, balta mišraine ir TV žiburėliu.
Su niekuo iš grupės nesišnekėjau ir nesiruošiu. Lygiai kaip ir nesiruošiu grįžti į Vilnių. Na, trumpam teks — susitvarkyti popierius dėl studijų, susirinkti daiktų iš buto.
Tikiuosi, šis rašinys padės man tą padaryti iškelta galva. Kaip kažkur rašė: „Klaidų padarom kiekvienas, bet tikra branda yra prisiimti už jas atsakomybę.“ Taip, aš suklydau: stengdamasi įtikti, meluodama šeimai, nepadoriai elgdamasi per vakarėlį…
Bet jeigu tikroji Indrė atpažįsta šiame tekste save, tai ačiū tau. Jei nebūtų buvę pajuokos, jei nebūčiau padariusi visų tų nesąmonių, turbūt ilgai būčiau nesupratusi, kad tiek Vilnius, tiek tos studijos – ne man. Jei tai būtų mano svajonių studijos, turbūt į bendravimą nebūčiau kreipusi tiek dėmesio.
Grįšiu, likusį pusmetį dirbsiu, dairysiuosi, kur kitur stoti. Manau, tikrai yra vietų, terpių ir žmonių, kur būdama savimi jausiuosi gerai. Esu dėkinga už visą šią patirtį, nes dabar galiu pripažinti, kas įvyko, priimti tai kaip savo klaidą ir judėti pirmyn.
Visiems, liekantiems tame marmale — sėkmės. Gal jūs tam sutverti labiau negu aš.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
