Pradžioje (kad bent įsivaizduotumėte, su kuo turite reikalą) noriu pasakyti, kad esu jaunas žmogus, vyriškos lyties atstovas. Tikslaus savo amžiaus sakyti nematau reikalo (nemanau, kad tai apskritai kam nors aktualu). Manau, kad užteks pasakyti tiek: man gerokai daugiau nei dvidešimt, bet tik truputį mažiau nei trisdešimt.
Jus gal tai šokiruos, gal nustebins, gal papiktins, o gal nudžiugins – bet be sekso aš gyvenu jau daugiau nei ketverius metus. Ir įsivaizduojate – nors masinė kultūra, bulvarinė žiniasklaida, internetas ir visokiausios televizijos laidos bando man įteigti, kad seksas yra gyvenimo pagrindas, kad be jo neva „labai blogai“, kad man be jo „stogą nuraus“, kad be jo aš esu „nemadingas“ ar „ne prie chebros“... Bet norite tikėkite, norite ne – nepaisant visų šių šiais laikais madingų ir masiškai kartojamų klišių, man absoliučiai, pabrėžiu – absoliučiai nusispjauti, kad aš gyvenu be sekso!
Jau įsivaizduoju į save atlekiančią abejonių bangą – tai gal (užuojautos kupina gaidelė balse) turi kažkokių problemų su potencija jau tokiame jauname amžiuje? O gal (tolerantiškai malonus balsas) merginos tavęs netraukia, gal jauti trauką savo lyčiai, bet nedrįsti jos išreikšti? O gal tavęs (nustebimas) visai niekas netraukia? Šiuos mitus galiu paneigti ir išsklaidyti.
Pirmiausia biologiškai ir fiziologiškai, iš organinės pusės, viskas funkcionuoja taip, kaip ir turi funkcionuoti (tuo labiau būnant tokio amžiaus). Antra, mane traukia priešinga lytis, o tos pačios lyties atstovai seksualine prasme absoliučiai nedomina. Iš viso pavadinti be sekso gyvenantį žmogų „netradicinės orientacijos atstovu“ jau savaime yra nesąmonė, nes netradicinės orientacijos atstovai, jeigu nori, seksu užsiima, bet su ta pačia lytimi. Ir trečia – mano seksualinis potraukis nėra nei susilpnėjęs, nei išnykęs. Jaučiu tokio paties stiprumo potraukį kaip ir absoliuti dauguma šios planetos gyventojų. Esmė yra kitur.
Esmė tai, kad to potraukio aš nesureikšminu ir neiškeliu jo į pirmą vietą savo gyvenimo tikslų ir prioritetų sąraše. Jeigu paprasčiau, taip ūkiškai pasakius – darau taip, kad galva valdytų galvutę, o ne atvirkščiai. Yra seksas – gerai, nėra – irgi gerai. Jau labai seniai supratau, kad tas sekso kultas ir pompastiškas sureikšminimas, kuris šiais laikais siaubingai paplitęs ir įsitvirtinęs mūsų visuomenėje, iš tikrųjų tėra tik tuštybės mugė, išpūstas burbulas. Juk šiais laikais kur tik pasisuksi – visur „sexy, hot, sužavėk, patenkink, aistra“ ir t. t. Argi tai yra mūsų egzistencijos pagrindas?
Pirmiausia nemanau, kad lytiniai santykiai yra pirmo būtinumo poreikis. Joks žmogiškos rūšies individas neišgyventų nevalgęs, negėręs, nemiegojęs, nešalindamas iš organizmo tam tikrų skysčių ir kitų negražių ekskrementų. Tai yra gyvybiškai individui būtini dalykai. O seksas? Taip, jis yra būtinas rūšies išlikimui, be jo nebūtų ir mūsų. Bet pavienio individo išgyvenimui jis tikrai nėra būtinas. Milijonai žmonių dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvena lytiškai nesantykiaudami. Numirė kas nors nuo to? Nežinau, negirdėjau tokių atvejų.
Apskritai visi tie veiksmai, šiais laikais pavadinti skambiu žodeliu „sex“, yra netgi atitrūkę nuo savo pirminės ir pagrindinės funkcijos – giminės pratęsimo. Šiuolaikinių lytinių santykių esme tapo ne giminės pratęsimas, o tiesiog malonumo „gaudymas“ (kaip madinga tai vadinti – „kaifas“). Netgi priešingai – naujai gyvybei užsimegzti šiais laikais visais įmanomais būdais stengiamasi užkirsti kelią, o pastojimas dažnai priimamas kaip katastrofa (vaje, „zaliotas“!). Tai argi tas visas šiuolaikinis seksavimas yra skirtas giminei pratęsti? Dažniausiai ne. Tai šiais laikais tapo vos ne grynu malonumo reikalu. O malonumas yra toks dalykas – nori naudojiesi, nori ne, tai ne kokia prievolė ar būtinybė. Ir tai yra kiekvieno pasirinkimas.
Nejaugi gyvenimo tikslas – vien fiziologiniai apatinėje organizmo dalyje juntami trumpalaikiai kelių minučių trukmės malonumai? Na, aš esu įsitikinęs, kad gyvenime yra daugybė kur kas įdomesnių, svarbesnių ir reikalingesnių dalykų. Pomėgiai, darbas, hobis, draugai, šeima, savirealizacija ir tas pats vaikų auginimas, kuriam tikrai reikia daug laiko ir atsidavimo. Negi lytinis santykiavimas, būti „ljabaj sexy“ ir „žeurej hot“ svarbiau? Juokinga visa tai!
Nesakau, kad lytinis santykiavimas nesvarbu: biologiškai jis tikrai yra reikalingas, be jo nebūtų mūsų, be jo nebus ir ateities kartų. Bet tikrai nėra reikalo jį sureikšminti iki tokio lygio, tarsi tai kažkas ypatingo, be ko neįmanoma gyventi. Nesakau, kad nesu to patyręs, nesu to bandęs – teko, ir iš tikrųjų tai yra malonus dalykas. Daug kas gyvenime yra malonu – cukraus vatą valgyti irgi malonu. Gyventi su cukraus vata gerai – bet be jos irgi gerai. Gyventi su seksu gerai – bet be jo irgi gerai.
Gal kai kam būti labai aktyviam šitoje srityje yra savotiška savirealizacija, pasitikėjimo savimi ir savivertės pakėlimas, psichologinis dopingas, galimybė pasijusti „visaverčiu/visaverte ir labai geidžiamu/geidžiama“? Na, nežinau. Man nėra jokio tikslo gyvenime ką nors įrodinėti – nei sau, nei kitiems. Neturiu poreikio turėti tiek ir tiek seksualinių partnerių, kad pasijausčiau „kietas“ arba „visavertis“ – kažkodėl aš ir be viso šito jaučiuosi visaverčiu žmogumi. Suvilioti tam tikrą skaičių merginų/moterų, kad sau ir kitiems įrodyčiau, koks aš populiarus ir visoms reikalingas? Kažkodėl man tai atrodo tiesiog juokinga. Gyvenu savo gyvenimą ir neturiu jokio poreikio nertis iš kailio, kad pasijausčiau „šustrai“ arba patvirtinčiau savo „didelį eržilo žavesį“.
Visa tai man primena kai kuriems „kietiems berniukams“ (taip, gal ir kietiems, bet vis dėlto berniukams) būdingą didelių automobilių pirkinėjimą, savo statuso demonstravimą, neadekvatų agresijos rodymą, švaistymąsi pinigais (kažin ar švariai uždirbtais) ir prabangius vakarėlius su gausybe laisvo elgesio damų – ir viskas tam, kad pasirodytų, kokie jie yra „cool“. Atleiskite, bet man toks dirbtinis noras kažkam kažką įrodyti visai neatrodo „cool“ – tai labai panašu į didelius menkavertiškumo kompleksus. Paprastai kuo labiau žmogus stengiasi kitiems pademonstruoti savo „kietumą“, tuo labiau tos pastangos kelią juoką.
Dirbi prestižinį darbą, važinėji prabangiu automobiliu, tavo gyvenime daug sekso – tai jau esi labai svarbus ir labai reikšmingas žmogus, o jeigu dirbi paprastą darbą, vaikštai pėsčiomis ar važinėji troleibusu, negyveni labai aktyvaus lytinio gyvenimo – tai ką, jau nevisavertis? Tik nereikia mūsų juokinti! Ne tai parodo žmogaus vertę, o tai, ką jis gero gyvenime yra nuveikęs ar stengiasi nuveikti. Ir gero ne sau, o pirmiausia kitiems. Visada gerbiu tuos žmones, kurie yra geri, draugiški, malonūs, nepalieka bėdoje. Bet kokie prabangūs automobiliai ir daugybė biologiškai patenkintų partnerių nieko nereiškia prieš šias esmines, moralines žmonių savybes.
Esu jaunas žmogus, toks pats kaip ir milijonai kitų. Gyvenu aktyvų gyvenimą, turiu tikrai nemažai veiklos ir nelabai daug laisvalaikio. Daug dirbu, stengiuosi turėti daug kitos veiklos, kuo daugiau bendrauti su žmonėmis, daug kuo domiuosi – taigi nepasakyčiau kad mano gyvenimas būtų labai lengvas (o lengvai ir paprastai gyventi netgi nėra mano tikslas), bet labai stengiuosi, kad mano gyvenimas būtų maksimaliai įdomus ir aktyvus. Stengiuosi būti doru žmogumi, kad žmonės neminėtų manęs piktuoju, kad nebūčiau niekam kaip koks (atsiprašant) „hemorojus“, su kuriuo net bendrauti nesinori. Ajajai, netgi merginą turiu (neseniai) ir vaikų ateityje pageidaučiau susilaukti! Prioritetų gyvenime yra daug. Gal kažkas pasakys, kad daug lytiškai santykiauti yra svarbiau už visa tai?
Nesivaikymas turėti kiek įmanoma daugiau partnerių, nesistengimas tapti tokiu, kokiu būti šiais laikais yra labai „madinga“ ir „krūta“, atveria gyvenime kur kas daugiau galimybių ir platesnius horizontus. Svarbiausia – gyveni atsipalaidavęs. Nematai reikalo kažkam kažką įrodinėti – nei sau, nei aplinkiniams. Esi toks, koks esi, ir gerai. Negyveni seksualinio gyvenimo kelerius metus – ir gerai. Nereikia lakstyti po klubus, ieškoti pažinčių, paromis mirkti interneto pažintyse, nervintis, galvoti „gausiu – negausiu“... Daugiau laiko lieka kitiems pomėgiams, hobiui, interesams, darbams. Ir tai gyvenime kur kas naudingiau, nei lakstyti paskui sijonus.
Svarbu yra tai, kad esu tikintis žmogus, kasdieniniame gyvenime stengiuosi vadovautis 10 Dievo įsakymų (taip, visi yra klystantys, visi paslysta, bet reikia stengtis, kad tų paslydimų būtų kuo mažiau – o geriausia, kad nebūtų visai). Kodėl krikščionybėje ir daugybėje kitų kultūrų lytiniai santykiai yra tabu? Ne šiaip sau. Kas atsitiko Romos imperijai, kuri leido viską? Prasidėjo moralinis išsigimimas, degradacija, dar baisesnis dalykas – tragiškas gimstamumo kritimas, nes lytiniai santykiai virto tik malonumu, o vaikai tapo nepageidaujamu „pašaliniu produktu“ (ar neprimena dabartinės mūsų visuomenės?). Iš vidaus nusilpusi imperija tapo labai lengvu grobiu kitoms visuomenėms – gal ir „necivilizuotoms“, bet su tvirta moraline sistema. Taigi seksualume slypi didelė griaunamoji jėga, kuri gal ir nėra pražūtinga pavieniam individui, bet pražūtinga visuomenei. Ir tai žmonės suprato jau prieš šimtus ir tūkstančius metų.
Apskritai kuo daugiau kalbama apie seksą viešojoje erdvėje, tuo darosi šlykščiau. Iš tikrųjų darosi net neįdomu. Matyt, ne be reikalo visą laiką ši sritis buvo laikoma „slapta“ ir „nepadoria“ – ne veltui sakoma, kad uždraustas vaisius saldus. O šiais laikais, kai viskas atvirai išversta, su smulkmenomis parodoma ir paaiškinama vos ne kaip ginekologo kėdėje? Viskas žinoma, viskas matyta, viskas girdėta, viskas gal jau netgi išbandyta. Viskuo persisotinta, niekas neįdomu, niekas jau netgi nejaudina... Iš čia jau eina tiesus kelias į iškrypimus – visokie maniakiniai sadizmai, nekrofilijos ir kitokie nelabai estetiški dalykėliai (vėlgi, analogija su Romos žlugimo laikotarpiu). Tai ką, gal kam nors atrodo, kad čia labai gerai?
Labai jau toli aš čia nuvažiavau – nuo savęs iki globalių problemų. Turiu pasakyti, kad neplanuoju visada taip gyventi – vis tiek norisi turėti šeimą, užauginti vaikus. Turiu merginą, susiradau ne taip ir seniai. Bet tikrai nemanau, kad draugaujant jau reikia iš karto pulti santykiauti. Gyvenimo etapas, kai pirmiausia rūpėjo „gauti“ lytinių santykių, o visa kita tik po to – jau praeityje, kai buvau studentas.
Renkantis žmogų gyvenimui pirmiausia aktualu išsiaiškinti, kas per žmogus yra pasirinkta patikusi mergina, kokios jos moralinės ir žmogiškosios savybės, ar mes tikrai galėsime gyventi kartu ir užauginti savo atžalas. Pradėti santykius nuo sekso – na, neatrodo, kad tai teisingas metodas. Jeigu likimas lems būti kartu, tai tas seksas ir taip dar atsibos per visą gyvenimą. Daugybė žmonių pradeda nuo „chemijos, aistros, fiti miti“ – ar kartais ne tai yra priežastis, kodėl šiais laikais tiek porų skiriasi? Gal tikrai ne nuo to galo pradedama?
Kitas dalykas – nesinori suteikti kai kurioms labai gudrioms damoms ar madmuazelėms galimybės valdyti vyriškos lyties atstovą „ne per skrandį, o per truputį žemiau“. Atleiskite, bet tikrai labai apgailėtinas vaizdas, kai moteris valdo vyrą per lytinius santykius – nors gal ir subtiliai, netiesiogiai, bet vis tiek (bent man asmeniškai) tai atrodo apgailėtinai.
Jokiu būdu nesakau, kad visos taip elgiasi ar nori taip elgtis, bet faktas, kad taip besielgiančių yra gana nemažai. Padarysi, kaip aš noriu, tada „duosiu“, o jeigu nedarysi – tada „neduosiu“. Juokinga – atrodo, tarsi moteriškė turi vadeles, kurias patraukusi gali priversti savo antrąją pusę eiti ta vaga, kokia jai norisi.
Toks dalykas man labai kirstų per savigarbą. Jau geriau apskritai negauti to sekso, nei būti manipuliuojamam per jį! Kam laisvam ir save gerbiančiam (nors ir vedusiam) žmogui tokios vadelės? Laikausi tokios nuomonės, kad mergina/moteris turi iš karto, jau draugystės pradžioje suprasti – tavęs per seksą valdyti nepavyks, ir tos amžiais tobulintos, pašnibždomis perduodamos „gudrybės“ su tavimi neišdegs. Tegul žino, kad tave valdo galva, o ne galvutė. Tegul iš karto supranta, kad su tavimi reikia kalbėti žmonių kalba, o ne manipuliuoti. Aišku, mergina gali būti nelinkusi į tokias nesąmones, bet... Atsarga gėdos nedaro. Geriau per anksti nesuteikti progos.
Taigi išsakiau savo požiūrį. Gal jis jums patiks, gal ne, bet čia jau jūsų reikalas. Kiekvienas gyvenime turi savo patirtį, savo nuomonę ir kuri iš jų yra teisingiausia – ko gero, tik vienas Dievas težino. Kurie teisūs – parodys gyvenimas. Sėkmės visiems, ir linkiu nepasimesti pagundų liūne ir nepasiklysti tarp išoriškai gražių, nublizgintų, bet viduje perpuvusių „vertybių“. Sugebėkime atskirti pelus nuo grūdų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
