Nesigydžiau. Man patiko sirgti. Man patiko pjaustytis rankas ir jausti, kaip kraujas stingsta venose bijodamas mano veiksmų. Vieną dieną nusprendžiau, kad noriu susižaloti nepataisomai. Taigi dėl didžiulės neapykantos sau atsidaviau pirmam pasitaikiusiam vaikinui vos po valandos pažinties. Jis norėjo gerai pasimylėti, jam nerūpėjo su kuo. Man taip pat.
Nekenčiau savęs kiekvieną sueities minutę, nekenčiau jo lūpų, nekenčiau jo žvėriško žvilgsnio. Ir dabar prabundu išpilta prakaito, tarsi girdėčiau jo šlykštų, žvėrišką alsavimą virš manęs. Jaučiausi savo noru išprievartauta.
Po to karto manyje kažkas sprogo. Galvojau tik viena – nebegalėsiu gyventi su šiais prisiminimais. Negalėjau pažvelgti į vyrus, nekenčiau jų visų. Viskas gyvenime atrodė praranda spalvas, man nerūpėjo niekas, kas dėjosi aplinkui, ar ką darau aš. Bet po dviejų savaičių sužinojau, kad laukiuosi.
Man tebuvo 16 metų. Atsisėdau kamputyje ir nebežinojau, ką jausti, ką daryti, kaip reaguoti? Tad tiesiog pradėjau juoktis. Ir, matyt, šis mano isteriškas, nevilties apimtas juokas buvo pirmoji spalva mano gyvenime po daugybės metų. Nuo pirmos akimirkos žinojau, kad gimdysiu. Nebūčiau galėjusi nužudyti mažo, bejėgio kūdikio, kuris negali pats savęs apginti. Jis nekaltas, kad aš buvau tokia, jis dėl to nekaltas. Žinojau, kad gimdysiu, net jei visas pasaulis bandys mane priversti pasidaryti abortą. Po dviejų mėnesių pasakiau mamai, tiesiog pastačiau prieš faktą. „Mama, tu būsi močiutė“, – stovėjau tvirta ir laukiau atsakymo. Iš pradžių ji nepatikėjo, vėliau suprato, kad nejuokauju.
Depresija pamažu mane paliko, apėmė ramybė ir pasitikėjimas savimi. Kūdikis man padėjo atsistoti ant kojų ir nuspalvino pasaulį. Jame atsirado džiaugsmas ir laimė. Nėštumas nebuvo iš lengvųjų, žmonės matė, kad aš stengiuosi laikytis stipri, tad nevengė man įkąsti, nužiūrėti ir atstumti. Namie nuolatos visi replikavo, priekaištavo. Tėtis netgi siūlė palikti namus ir eiti kur noriu.
Vaiko tėvelis pasiuntė mane kuo toliau, taip pat ir jo šeima. Mano mama nepaliaujamai verkė. Buvau vaikščiojanti gėda. Visą nėštumą pykino taip, kad valgyti galėdavau tik labai nedaug ir tam tikra maistą (kurio pas mus namie nebūdavo). Pagaliau kovo pabaigoje gimė sveikas ir didelis berniukas. Nuo pirmos dienos rūpinausi juo pati, iš pašalpos abu pragyvendavome. Maitinau jį pati iki metų. Paskui labai susirgau, ir gydytojai nebeleido. Dabar mano berniukui tuoj treji. Jis labai protingas ir guvus vaikas. Didžiausia mano gyvenimo paguoda, viltis ir džiaugsmas.
Būdamas 9 mėnesių pradėjo vaikščioti. Nuo 1 metų kalba. 1,5 metų pradėjo kalbėti sakiniais. Nuo dvejų muzikuoti, dainuoja tobulai intonuodamas ir pažįsta didžiąją dalį raidžių bei visus skaičius ir spalvas. Jis auga namuose, mūsų vienintelė auklė – močiutė. Be galo myliu savo vaiką, savo sūnų. Ir nesvarbu, kad man tik 20 metų. Tikrai žinau, kad esu labai gera mama. Kartais reikia apginti save ir savo sūnų, tačiau svarbiausia nepasiduoti. Džiaugiuosi savo sprendimu. Be to, pati baigiau mokykla ir sėkmingai studijuoju universitete.
Prisimink, kito žmogaus gyvenimas nepriklauso tau, tu privalai duoti jam viską, ką gali daugiausia ir geriausia. Ką su tuo darys jis, tai jau jo reikalas. Bet gailėtis, kad gimdei? Darytis abortą? Tai tiesiog ne tavo teisė, tu pats esi kaltas, kad prisidirbai, kad buvai neatsargus. Bet dėl tavo nuodėmes, dėl to, ką padarei tu, negali kaltinti ir žudyti mažo kūdikio.
Juk nuo trečios savaitės jo širdelė jau pradeda plakti ne ką silpniau už tavąją. Jei nesugebi jo mylėti, pasirūpinti ar esi taip savimi užsiėmęs, kad jis tau nerūpi... bent jau pagimdyk. Duok jam progą likti gyvam. Tu tikrai jam skolingas gyvybę. Juk yra gyvybės langeliai. Kiekvienas nusipelnė gyventi!!!
Tu esi atsakingas už gyvybę tavyje, kurią tu pradėjai per savo neatsargumą. Bet neturi teises spręsti, gyventi jai ar ne. Nebūk žudikas. Ką tu žinai, galbūt ateityje šis kūdikis bus tavo didžiausias džiaugsmas. Aš renkuosi laimę... O tu?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
