Giminaičiai atsisakė – Švėkšnoje rado namus
Buvusi Švėkšnos specialiojo ugdymo centro auklėtinė Audronė Šimonelytė mūru stojo už specialiojo ugdymo centrą ir jos darbuotojus.
„Mano manymu, ši įstaiga yra labai reikalinga sunkių elgesio ir emocinių sutrikimų turintiems vaikams. Šis centras yra vienintelis Lietuvoje, kuriame vaikai yra gydomi, tinkamai rengiami normaliam, šiltam bendravimui su žmonėmis, šalinami elgesio sutrikimai.
Čia yra tinkamai rūpinamasi vaikais. Kiekvienas darbuotojas išklauso, pataria, nuramina. Neteko matyti, kad kuris auklėtinis butų atstumtas ar šiurkščiai su juo pasielgta. Net atlikdama socialinio darbuotojo praktiką nemačiau, kad darbuotojai būtų padarę pažeidimų. Vaikai, besimokantys šioje įstaigoje, geri, meilūs, dėmesingi vienas kitam.
Man pikta, jog kilo toks skandalas dėl svetimų, šiai įstaigai nepriklausančių asmenų, kurie naudojasi mergaičių naivumu, nuoširdumu ir veda jas iš padoraus kelio. Tokie asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ir kodėl policijos pareigūnai nutraukia ikiteisminius tyrimus? Kodėl dėl nusikalstamą veiką vykdančių asmenų turi nukentėti dauguma emocinių sutrikimų turinčių vaikų?
Galiu patikinti, jog aš ten mokiausi ir esu labai patenkinta ir laiminga, kad ten papuoliau. Ten dirbantis pedagogų kolektyvas mane tinkamai parengė gyvenimui. Šioje įstaigoje dirba labai nuoširdūs pedagogai, auklėtojai ir kiti darbuotojai bei specialistai. Tiek šilumos ir nuoširdaus bendravimo nesu gavusi iš nieko kito. Kadangi buvau be tėvų, man šie žmonės atstojo artimus žmones. Todėl tik jų dėka galiu dalyti meilę, šilumą kitiems, tiems, kurie serga vėžiu. Tai labai daug ką reiškia.
Mano patekimo į šią įstaigą istorija tokia, jog Šiaulių logopedinėje internatinėje mokykloje vyko labai negeri dalykai, dėl kurių (man iškėlus tai į viešumą) buvau atsiųsta mokytis būtent į Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą. Atvažiavau jausdama didžiulę nervinę įtampą, baimę, kamavo galvos skausmai.
Mokantis čia, dingo stresas, nerimas, įtampa, galvos skausmai ir baimės. Neliko psichologinių problemų. Iš darbuotojų gavau daug meilės, šilumos. Kai giminaičiai manęs atsisakė, psichologiškai, morališkai palaikė šios įstaigos darbuotojai bei direktorė Laima Navickienė. Ir kai neturėjau kur būti per vasarą, vietą radau būtent čia, Švėkšnoje.
Labai daug bendravome, daugybė dalykų buvo išaiškinta kaip normaliose šeimose. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, jog gyvenimui mane parengė šios įstaigos darbuotojai, o ne kas kitas. Kai būnu Lietuvoje, kaskart su malonumu grįžtu čia, nes širdyje jaučiu meilę, artumą ir nuoširdų dėkingumą Švėkšnos specialiojo ugdymo centro darbuotojams“, – rašė A.Šimonelytė.
Mokytojai kenčia patyčias
Buvusi įstaigos auklėtinė Egidija laikosi panašios nuomonės.
„Aš esu Egidija, buvusi šitos mokyklos mokinė. Skaičiau spaudą, žiūrėjau televizijos laidas ir man kraupu ne todėl, kad merginos vieną kitą pardavinėja, o todėl, kad darbuotojai taip šmeižiami.
Gyvenau ir mokiausi ten beveik 3 metus, buvau iš tų padykusių mokinių, gal net ir maištautoja. Pati matydavau ir girdėdavau, kaip vaikai, kurie darbuotojus išdėdavo į tokias dienas, taip toli pasiųsdavo, kad jūs pakrauptumėte. Pamokose mokinys nenori dirbti, mokytoja jo prašo gražiai, atsiprašant, lenda į šikną, o jis vis vien ima ir meta į ją kėdę, o mokytoja dirba toliau. Šitie apspjaudyti, apšmeižti darbuotojai dirba po kelerius metus.
Jūs tematote vaikus ir jų teises, bet kur jų pagarba...
O dar vaistai. Juk vaikams vaistų niekas be reikalo neleidžia, jie yra duodami ir leidžiami daktarės skyrimu. O kur dar darbuotojų gerumas – vaikams saldainiai nešami, drabužėliai nešami, silpnesnis vaikas visada yra šalia psichologo, būreliai po pamokų. Pati išmokau ten siūti, maistą ruošti, net ir darbus iš medžio, dainuoti – visa tai dabar aš pritaikau savo darniame šeimos gyvenime.
Man, buvusiai mokinei, būtų skaudu, jei žmonės, kurie yra nekalti ir per daug geri, liktų be darbo. Tokiems vaikams, kurie ten mokosi, tik tokia įstaiga ir reikalinga. Tiems mokiniams reikia dėmesio, o jie jo gauna iš visų darbuotojų, kuriems net nepriklauso toks darbas. Pavyzdžiui, valytojos, budėtojos, virėjos, meistrai – jie bendrauja, kalbasi.
Dar būdavo ir taip, kad vaikas auklėtojos, mokytojos rankinuką apšvarindavo. Ar čia normalu? Juk vaikai... Jiems viskas galima... Būkit žmonės ir atsižvelkit ne tik į vaikus, bet ir į ten dirbančius, savo darbą mylinčius žmones.“
Direktorė prašo pagailėti vaikų
Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė teigė prisimenanti buvusias auklėtines Audronę ir Egidiją ir pridūrė, jog kilęs viešas skandalas daro didelę žalą vaikams.
„Žalą vaikams, kurie mokosi mūsų įstaigoje, taip pat vaikams, kurie gyvena globos namuose, nes jie parodomi kaip... Net nerandu žodžių.
Šiandien mums vaikus reikia raminti, sakyti: „Vaikai, jūs tokie nesat, čia nesusipratimas, jūs esat normalūs žmonės, normalaus intelekto. Kadangi turite bėdelių, mokotės čia, bet po to gausite tokius pat pažymėjimus kaip visų kitų mokyklų mokiniai.“
Tai, kas darosi šiomis dienomis spaudoje, televizijoje, – baisu. Supraskime, didžiausia žala – vaikams. Iš jų yra tyčiojamasi, jiems rašomos SMS žinutės, patyčių laiškai „Facebook“. Ir tai skaudžiausia“, – kalbėjo L.Navickienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
