Kadangi čia vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo šešerių metų, vyresnioji pradėjo lankyti kitą grupę. Bet per Kalėdų atostogas ji tapo užsidariusi, norėdavo būti tik namuose ir niekur neiti. Kai po švenčių reikėjo grįžti į darželį, ji kiekvieną rytą verkdama sakydavo, kad nenori eiti, bet aš nesuprasdavau kodėl. Darželyje skųsdavosi, kad jai skauda pilvą, o grįžusi namo sakydavo, kad nebeskauda ir kad melavo.
Savaitgalį susiruošėme važiuoti į parduotuvę ir jos paprašiau, kad persimautų kelnes, nes jos purvinos. O ji man atsakė, kad ji nebenori su manimi gyventi. Tuo momentu to nesureikšminau, bet kai grįžome namo, vyras manęs paklausė: „Kur ji išmoko tokių žodžių?“
Pasisodinau dukrytę ir paklausiau, kodėl ji taip mamytei sakė. O ji atsakė, kad ją taip pamokė darželyje auklėtoja. Esą sakė, jog yra gerai sakyti, kad nemyli tėvelių ir nenori su jais gyventi, nes yra geresnių tėvelių, kad galima augti pas juos. Dukra pasakė auklėtojai, kad ji nori gyventi su mumis, tada auklėtoja paklausė: „Ar tėveliai geria?“ Ji atsakė, kad ne. Bet auklėtoja atšovė, kad visi tėveliai geria.
Dukra man sakė, kad jai nepatinka ir ji nervinasi, kai piešiant ir žaidžiant su kitais vaikais auklėtoja ją stebi. Dukrytė man sakė, kad nenori eiti į darželį, kad nori eiti tik penktadieniais, kai jos nėra. Nes kitos auklėtojos jai sako, kad gerai gyventi su tėveliais ir mylėti juos.
Pirmiausia aš pagalvojau, kad gal reikėtų po darbo nueiti pas direktorę ir viską papasakoti, išsiaiškinti. Bet mano pusseserė įspėjo to jokiu būdu nedaryti, nes tik paspartinsiu atėmimą.
Nieko nelaukdami nusipirkome bilietus. Pirmadienį paskutinį kartą nuėjo į darželį. Pranešiau, kad mergaitės neateis, nes susirgo, ir kad eisime pas daktarę. Antradienį vaikus palikau auklei, trečiadienį su vaikais pabuvo vyras, o ketvirtadienį išskridome. Tos keturios dienos ėjo kaip mėnesiai, nes bijojome.
Penktadienį nuėjome Lietuvoje į vaikų teises ir sutvarkėme dokumentus, kad dukreles galėtų globoti mūsų tėvai kol mes būsime Norvegijoje – viską susitvarkysim ir išsiaiškinsim.
Pirmadienį po darbų su vyru nuvažiavome pas direktorę ir viską jai papasakojome – kad vaikus išvežėme į Lietuvą, nes bijome. Ji pasidžiaugė, kad mes apie tai papasakojome, sakė, kad žino, kokie dalykai vyksta Norvegijoje, ir prižadėjo taip nepalikti, viską išsiaiškinti. Sakė, jog jos darželyje tokio dalyko nebus ir auklėtoją atleis iš darbo. Prižadėjo viską sutvarkyti ir ramino, kad nebijotume.
Po dviejų dienų gavau trumpąją žinutę – direktorė kalbėjo su kita auklėtoja ir galime atvesti vaikus šią savaitę į darželį, o kitą antradienį, vasario 3 d., 15 val. 45 min. įvyks posėdis. „Nebijokite, dukrytei viskas bus gerai“, – rašė ji.
Mes su vyru nelaukdami susirinkimo vėl nuvažiavome į darželį. Pasakėme, kad nusprendėme daugiau nebevesti, gyventi Lietuvoje, kad norime parašyti pareiškimą ir atsiimti vaikų daiktus. Nuėjome daiktų į dukrytės grupę. Ten buvo ta auklėtoja, kuri dukrytei nepatinka. Mes jai pasakėme, kad daugiau neisime ir kad atiduotų daiktus. Ji greitai mums padavė ir nieko nepasakiusi, nepaaiškinusi pabėgo.
Kita auklėtoja uždarė duris, kad niekas negirdėtų, ir pasakė, kad žino visą šią situaciją, pasiteiravo, kaip laikosi dukrytė. Aš atsakiau, kad ji dabar yra labai laiminga.
Susirinkusi visus daiktus išeidama paklausiau direktorės, ar antradienį vyks susirinkimas. O ji man atsakė, kad jo nebebus, nes nėra vaikų. Tai štai kaip ji mums prižadėjo viską išsiaiškinti ir nepalikti – nėra vaikų, nebereikia ir ateiti, nors gali nukentėti kiti vaikai.
Dabar tikrai žinau viena – jeigu būčiau nuvedusi vaikus į darželį, tą savaitę būčiau jų ir neberadusi. O susirinkime vasario 3-iąją būtų paaiškinta, kad aš pati negaliu prižiūrėti vaikų, nes aš patiriu stresą, mat per pokalbį apsiverkiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
