Apie autorės pažintį su būsimuoju „keršto įrankiu“ skaitykite čia, apie neviltį, kai jis užuodė kažką nešvaraus – vyras-atsisake-meiles-nakties-su-moterimi-del-jos-ilgo-liezuvio.htm"="">vyras-atsisake-meiles-nakties-su-moterimi-del-jos-ilgo-liezuvio.htm"" target="_blank">čia.
Maža to, kad vos netapo. Jam dar teko „garbė“ būti viešai pažemintam. Tik tiek gerai, kad komentatoriai tinkamai sureagavo į rašinėlį ir savo pyktį nukreipė ne į „nevykusį“ kavalierių, kurį vadinau Katinu, o į mane – pasileidusią, nedorą moteriškę.
Taip man ir reikia! Negalima, nors ir anonimiškai, šitaip žeminti niekuo dėto žmogaus! Kita vertus, Katinui nuo to, kad jį palaikė skaitytojai, buvo nė kiek ne lengviau. Įsivaizduoju, kaip jis turėjo jaustis perskaitęs visą šį supiltą purvą.
Vyrai apskritai sunkiai išgyvena atstūmimą ir pašaipas. O dar tokį žiaurų, sunkiai suprantamą ir skaudinantį. Ir dar visa tai aptarinėjama plačios Lietuvos visuomenės. Baisu! Baisu, kad šitaip neprotingai pasielgiau. Negaliu sau to atleisti! Ir nepadeda nusiraminti nei pažeminto Katino atsiųstos šypsenėlės, nei širdelės, nei gražūs žodžiai. Net atvirkščiai – jie mane dar labiau nuliūdina ir sugėdina. Todėl, kad tikėjausi kitokios jo reakcijos – pykčio protrūkio, riebių keiksmažodžių ir pasipiktinimo lavinos. Ir tai būtų bent žmogiškai suprantama.
Priešingai, sulaukiau palaikymo, padėkos ir dar didesnio noro bendrauti. Ačiū tau, Katine, už tai. Tu esi tikras džentelmenas ir tikrai puikus vyras. Gal šiek tiek apsileidęs. Bet tam yra rimta priežastis – skyrybos, dėl kurių teko išgyventi nemalonių akimirkų, kurios lėmė visišką abejingumą savo išvaizdai.
Ir kai tada pasimatyme aš pajutau tavo palūžimo lygį ir nusivylimą buvusiu gyvenimu, o tuo pačiu metu ir susižavėjimą manimi, iš karto persigalvojau – negaliu tavimi pasinaudoti. Mat išsiskyrimas su buvusia žmona tau atrodys dar skausmingesnis, jeigu tu prie manęs prisiriši. Negalėjau dar kartą įskaudinti jau gyvenimo įskaudinto žmogaus, nes žinojau, kad man tai yra tik žaidimas.
Apie kokį išnaudojimą ir keršto įrankį aš vis kalbu? Paprasčiausiai norėjau atkeršyti neištikimam sutuoktiniui. Žmogui, kurio nekenčiu, nenoriu ir nemyliu, bet su kurio vis dar gyvenu ir auginu vaiką. Prisimenu, kad prieš tai buvusiame tekste rašiau kitaip. Ten melavau tam, kad Katinas įsižeistų ir mane pamirštų, galvodamas, kad gyvenu laimingoje šeimoje.
O tam, kad visiems taptų aiškūs keršto motyvai, kodėl nesugebu atleisti savo vyrui ir kas pastūmėjo nešvariam žaidimui, įtraukiant ne laiku pasipainiojusį Katiną, patariu perskaityti mano šį prieš metus parašytą tekstą – „Laidotuvių rimtį sujaukė sutuoktinio telefone rasta žinutė„.
Taip. Gyvenimas pilnas staigmenų ir paradoksų. Bandydama pažaisti su kitais, prisižaidžiau pati. Kodėl? Nes man netikėtai pradėjo patikti žmogus, kurį norėjau tik suvilioti, apgauti ir palikti. Ir turbūt nieko čia keisto. Taip visada atsitinka žmonėms, kurie mano, kad turi teisę žaisti su kitų likimais.
Tik tiek džiaugiuosi, kad šį kartą, man atrodo, pavyks išvengti bausmės. Nes mano kelyje pasitaikė tikrai nuostabus ir kitų klaidoms tolerantiškas žmogus. Ir aš labai nuoširdžiai tikiuosi, kad jis pamirš šį nesusipratimą, atleis ir toliau su manimi bendraus. Ir dar labai tikiuosi, kad mūsų pažintis peraugs į kažką daugiau – į tikrą meilę ir gyvenimą kartu.
Dar kartą ačiū, Katine, kad esi! Ir labai noriu, kad būtum!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
