Į Kauno Vilijampolės socialinius globos namus sūnų teko išvežti, kai jam buvo 16 metų. Dar likus keliems mėnesiams iki išvežimo, nebūčiau patikėjusi, kad teks tą padaryti! Net išgirdusi nedrąsius ir atsargius gydytojų pasiūlymus (nes pagerėjimo nebegalėjau tikėtis), labai įsižeisdavau. O štai likimo ironija – pavasarį bus 2 metai kaip jis ten.
Ten jis neseniai „atšventė“ (jei galima taip pasakyti) ir savo 18-ąjį gimtadienį. Godžiai suvalgė nuvežtą tortuką. Jis nesuprato ir niekada nesupras, kad peržengė svarbų savo gyvenimo slenkstį – tapo suaugusiu vyru. Jis niekada nesužinos, kad yra meilė, smagus pašėliojimas draugu būryje, kelionės, pažinimas ir daug kitų dalykų.
Autizmas – kokia baisi diagnozė! Apie tai sužinojau ne tik tą siaubingą dieną Vaiko raidos centre prieš 15 metų, kai išgirdau, jog gražus, bet nešnekantis mano sūnelis yra ir visam gyvenimui liks neįgalus. Net nenutuokiau, kas dar laukia ateityje. Klausiau: „O kada jis pasveiks? Aš neigiau. Kai baigėsi neigimas, tuomet naktimis kaukiau po antklode tyliai, kad neprižadinčiau kitos mamos su vaiku.
Vėliau – geradarė Edita, delfinų terapija, socialinio ugdymo centras. Mielas, mažas berniukas – mažos problemos.
Visas autizmo baisumas atsiskleidė sūnui tapus paaugliu. Nešnekančiam, nesuvokiančiam, kas staiga ėme darytis jo kūnui, paaugliui buvo labai baisu. Sūnaus būklė blogėjo – ėmė naktimis nemiegoti, tapo labai aktyvus, irzlus, pasirodydavo agresija.
Prasidėjo „odisėjos“ po ligonines – Šiaulių, Kauno, Vilniaus. Dozės įvairiausių neuroleptikų. Neliko neišmėgintų! Sūnaus būklė negerėjo – namuose dužo, lūžo, skilo visi įmanomi sulūžti ir dužti daiktai.
Pasivaikščioti beveik nebeišeidavome dėl kaimynų teroro, bijojau dėl sūnaus. Nebuvo su kuo pasitarti – mano mama gėdijosi neįgalaus anūko. Nusivežiau mažiuką, o ji pasakė: „Mes svečių nelaukėme...“ Ir net nepriėjo artyn. Vaiko tėvas „tepė slides“ iš mažo miestuko į Vilnių ir sūnų pamiršo visiems laikams. Jis irgi gėdijosi sūnaus negalios.
Dėl sūnaus geroves ir aš išvažiavau į didesnį miestą. Vis dar turėjau vilties, kad viskas pasikeis. Bet viltys žlugo, atėjo lemiamo sprendimo diena. Jis buvo labai sunkus ir teko jį priimti vienai. Tas sprendimas buvo Vilijampolė, nes arčiau nebuvo kur – dar nepilnametis.
Sūnus, tarsi nujausdamas, kad paskutinį kartą išvyksta iš namų, kelionėje buvo labai neramus, nors šiaip labai mėgo važiuoti. Nuvykus atrodė, kad viskas bus gerai: mus maloniai priėmė, tuometinis direktorius iš karto ėmė svarstyti, kokius ugdymo metodus taikyti, kaip „prisijaukinti“ vaikinuką. Prašė 3 savaites nevažiuoti lankyti dėl sūnaus adaptacijos.
Palikau neramia širdimi. Kai pagaliau nuvykau, pastebėjau, kad ne viskas gerai su sveikata – labai aukštas kraujospūdis, stipri tachikardija (širdies susitraukimų dažnio padidėjimas-Red.), sūnus vos paėjo. Buvo paskirti vaistai širdžiai.
Vėliau situacija tik blogėjo – jau rasdavau sūnų su mėlynėmis paakiuose, ant rankų. Galų gale būklė tapo tokia tragiška, kad vėl prireikė milžiniškų neuroleptikų ir raminančiųjų dozių, bet vaistai nepadėjo, tik nuodijo organizmą.
Jau rasdavau sūnų gulintį pririštą lovoje labai kankinančioje padėtyje – pririštos kojos, liemuo, rankos iškeltos į viršų ir pririštos taip pat. Prašydavau paleisti, o išvykusi visa kelią verkdavau – motinos širdis jautė, kad jis kankinamas ilgą laiką.
Ten visuomet šalta, visada atidaryti langai kambariuose, tualetuose, nesvarbu, koks metų laikas. Sūnaus kambaryje visą laiką užtrauktos užuolaidos, kad būtų tamsu. Jam turėjo būti labai baisu. Ypač kankinosi tuomet, kai uždėjo ortopedinį diržą ir priveržė rankas už nugaros prie to diržo. Taip konvojus veda tik kalinius į teismą, o mano sūnus buvo kalinys visą laiką – jis net per pietus miegodavo nugriuvęs ant šono tomis surakintomis už nugaros rankomis.
Apie visa tai prasitardavo darbuotojos. Į mano maldavimus paleisti, jos atsakydavo, pavyzdžiui, taip: „Jūs rūpinatės savo sūnumi, bet supraskite, kad aš irgi turiu vaikų...“
Aš viską puikiai suprantu, tačiau kankinimas – ne išeitis! Ir baisu matyti paviešintus vaizdus, kai ramus, linguojantis (taip save raminantis) vaikinukas staiga čiumpamas už kaklo ir bloškiamas! Tai štai iš kur ant kaklo tos mėlynes! Štai iš kur klyksmai naktį jam pašokus iš miego, štai iš kur atsiradęs noras gintis – kąsti ir mušti galvą.
O aš dar manydavau, kad gal kuris stipresnis likimo draugas nuskriaudžia retkarčiais... Nes man taip aiškino tuomet, kai dantis buvo išmuštas, kai ausis vos nenuplėšta, voletinė buvo... Sakė, gavo nuo kito vaikino...
Manau, kad ir į lauką nelabai kada išeina. Paklausiu darbuotojos, man pasako: „Na, retkarčiais išeiname...“ Bet juk galima paklaikti visą laiką kambaryje, juo labiau, kad užsiėmimų beveik nėra. O vaistai – aminazino 100 mg 3 kartus per dieną. Taip, aminazino! To „gerojo" tarybinio „tramdytojo“, kuris neva jau europinių vaistų sąrašuose neegzistuoja, prie kurio visiškai įprantama, galimas apakimas. Tik jis jau europiniu pavadinimu – „Largactilis“. Taip pat dar vieni neuroleptikai, benzodiazepamai, vaistai nuo tachikardijos.
Manau, kad ne ta kryptimi einama. Juo labiau, kad vienai darbuotojai priskiriama 10 sunkių ligonių – jei užsiima vienu, kiti 9 automatiškai lieka be priežiūros.
Didžiulė betvarkė sistemoje, ir nežinau, kada tai pasikeis, kas dar turi įvykti tragiškesnio, nei vyko Ventos internate, nei dabar vyksta Vilijampolėje.
Ligoninėse (psichiatrijos-Red.) tas pats košmaras – jei paguldomas 2 savaitėms, guli pririštas lovoje visą laiką! Ir ne tik prikaustytas per juosmenį diržu, bet dar ir aprengtas tramdomaisiais marškiniais! Dėl siaubo ir skausmingo gulėjimo imdavo taip muistytis, kad šokinėdavo visa lova!
Aprašau smulkiai, nes kažkas turi, privalo pasikeisti. Esu tik silpnas žmogus, mano vaikas kitų valioje ir galioje, bet aš privalau nebetylėti.
Prieš kokius 10 metu sapnavau, kad septyniolikmetis mano sūnus pabudo iš komos ir pakilęs iš lovos pribėgo apkabinti manęs. Šis sapnas privalo išsipildyti, nes tik dabar suvokiau jo prasmę – ankstyvą įspėjimą ir pranašystę. Mano sūnus nebeturi būti kankinamas, nebeturi būti kankinami kiti jo likimo draugai.
Niekada mano gyvenimas nebebus toks, koks buvo kartu su juo. Išvežusi sūnų tarsi miriau... Teko patirti klaikų netekties jausmą, kuris niekada nesibaigs. Tą suprasti tegali tik panašaus likimo motinos ir dar likę tokiose šeimose pavieniai tėvai. Ta ugnis, tas sielos skausmas degina ir degins kiekvieną gyvenimo sekundę iki amžinai užmerksiu akis. Tai baisiausias prakeiksmas, koks tegali būti.
Ištverk, mano sūnau, kaip nors ištverk... Šiame gyvenime tu esi kankinys, nebegaliu Tau niekuo padėti, tik maldomis ir šauksmu, pagalbos šauksmu. Tai vieną kartą turi baigtis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
