Esu už vyrą keliais metais jaunesnė, bet jau jo seksualinė energija – tik haremui turėti.
Susilaukėm trijų vaikų, du mirė visai maži, ir man trečią jis „užtaisė“ dar net neatsigavus, nepailsėjus po antrojo gimdymo ir netekties... Man tai atrodė taip gyvuliška. Dabar turim tik tą vaiką, jau du anūkus (laimė!) ir kiekviena proga vyras primindavo, kad tai jo „nuopelnas“, nes aš taip ir nebūčiau užsimaniusi.
Seksas būdavo kasdien. Pavargau nežmoniškai, jaučiausi kaip straipsnio autorė – lyg „kavinukas“: kada nori, kur nori...
Kai jau buvom beveik penkiasdešimtmečiai man atsisakius net išspyrė iš lovos miegamajam – pajutau, kad jau guliu ant kilimėlio prie lovos...
Žinojau, kad turi meilužių – tik tai mane gelbėjo.
Išsiskirti nedrįsau – vaikas, giminės, šeimos draugai. Na, kam pasiskųsi, kad lovoje per aktyvus, kai visos „užmetinėja“, kad jų vyrai jau nebe, reikia jaunesnių...
Bet jau geriau gyventi visai be sekso, negu būti prievartaujamai per metus 350 dienų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
