Priėjęs prie manęs trisdešimt kelerių metų vyrukas ispaniškai paprašė tabako, tačiau aš neturėjau. Mačiau, kaip tabako gavo iš kito vietinio paplūdimio svečio. Vėliau, eidama pro šalį, kiek tolėliau, tarp akmenų, pamačiau sėdint jį ant kartotinių dėžių, aplinkui buvo išdžiaustyti drabužiai, sudėti daiktai.
Paklausiau, ar jis čia miega, atsakė, kad taip. Paklausiau kodėl, atsakė, jog neturi namų. Taigi, truputis po trupučio papasakojo man savo istoriją.
Atvyko čia iš Danijos vasario mėnesį su žmona praleisti šiek tiek laiko, atsipalaiduoti, galbūt pagyventi kurį laiką. Mat prieš metus buvo nutikęs nelaimingas atsitikimas – jo žmona pamatė, kaip jų septynmetį sūnų gatvėje partrenkė automobilis. Sūnus pasveiko ir viskas baigėsi laimingai. Bet tik jam.
Žmoną matytas vaizdas taip pritrenkė, jog ji turėjo kreiptis į gydytojus psichologinės pagalbos, kurį laiką gulėjo psichiatrinėje klinikoje. Jo žodžiais tariant, ji tiesiog išprotėjo, jos elgesys kartais buvo nepateisinamas ir net nepaaiškinamas. Dėl šios priežasties jie, kuriam laikui palikę sūnų seneliams, atvyko į Ibizą.
Tačiau po poros mėnesių ji dar kartą įrodė savo būklę nesuprantamu elgesiu – ji tiesiog išskrido atgal į Daniją. Pasiėmė visas banko korteles, visus turėtus grynus pinigus, jo asmens dokumentus. Tiesiog jį paliko kaip stovi. Ir jis liko gatvėje. Nepažįstamoje šalyje, neturėdamas draugų, be paso, be pinigų. Sakė, kurį laiką prašęs išmaldos iš turistų, bet neištvėręs pažeminimo. Tuomet kreipėsi į labdaros organizaciją „Caritas“. Čia jie Ibizoje gyvenantiems benamiams parūpina drabužių, taip pat ir šilto maisto – kasdien 19 val.
Paklaustas, kodėl nedaro visko, kad grįžtų atgal į Daniją, atsakė, jog nėra ką daryti, tiesiog toks gyvenimas čia. Ibizoje užsisakyti naujo paso negalima, o ir Danijos ambasados čia nėra, reikia keltis keltu iki žemyno. Keltas pirmyn, paso užsisakymas, keltas atgal, keltas vėl iki žemyno po mėnesio atsiimti paso ir keltas atgal, o kur dar bilietas iki Danijos – visa tai kainuoja košmariškus pinigus, kurių neprielgetausi. Darbo saloje taip lengvai nerasi, o ir bedarbių ispanų čia apstu. Darbdavys geriau jau pasiūlys darbą ispanų kalbą mokančiam, nei užsieniečiui.
Kai pamąsčiau apie jo situaciją ilgėliau, pradėjau siūlyti įvairius variantus – mokyti šokti vidury gatvės, daryti rytinę mankštą už auką, pasiūlyti turistams gido paslaugas ir parodyti įspūdingiausias vietas. Kai esi tokioje situacijoje keletą mėnesių, juk gali kilti įvairiausių minčių, argi ne?
Tačiau mano naujasis draugas viskam rasdavo paaiškinimą, kodėl to negali daryti. Ir, reaguodamas į mano nustebusią išraišką, atsakė: „Man dar reikia apie viską pagalvoti.“
Tuomet paklausiau, ar jo tėvai žino apie tokią jo padėtį, ir galbūt jis nori pasinaudoti mano mobiliuoju ir kam nors paskambinti? Tačiau nepažįstamasis mane nuramino ir papasakojo, jog jo tėvai apie viską žino, tik padėti, matyt, nelabai nori. Jo žmona šiuo metu guli psichiatrijos ligoninėje, o sūnus auga su jos tėvais.
Taigi, situacija neįprasta, bet jokie mano klausimai, patarimai ir pamąstymai šiam be rūpesčių gyvenančiam vyrui nepadėjo. Pasiūliau ir šiek tiek pinigų, bet jis geranoriškai atsisakė – mat neturės ką už tuos pinigus pirkti, nes jam nieko šiuo metu nereikia. Na, gal tikrai, kuo mažiau turi, tuo mažiau reikia?
Kai jau sužinojau jo istoriją, į galvą staiga toptelėjo kita „problema“ – ką gi veikti per dienas? Taip tiesiai šviesiai ir paklausiau. Atsakymas buvo paprastas: „O ką veikti vasarą Ibizoje?“ Maudosi, gulinėja, sportuoja, bendrauja (su draugais benamiais), vaikštinėja, galvoja, šoka ir dainuoja.
Dainuoja? Paplūdimyje? Jis šyptelėjo ir išdavė paslaptį, jog dainuoja tik vakarais, nes gyvena atokaus paplūdimio akmenų sandūroje, savotiškame urve, todėl dienos metu nenori gąsdinti žmonių. Paprašiau leisti sudalyvauti jo koncerte, ir jis mielai mane pakvietė prisijungti. Susitarėm 21 val. susitikti jo buveinėje, kaip tik bus jau sutemę.
Sulaukusi vakaro, akmenimis nusileidau iki jo gyvenamosios vietos, buvo kelios minutės po devintos vakaro, bangos daužosi į olas ir ošia taip garsiai, jog mano šaukimas ištirpsta kaip rūkas. Kadangi kaip pridera nesusipažinome, šaukiu savo naująjį draugą „amigo“ (ispaniškai „draugas“), bet niekas neatsiliepia. Nusivylusi dar lukteliu, bet nieko neišgirdusi kulniuoju namo.
Kitą rytą sutinku jį jo „namuose“ ir klausiu, kodėl neatėjo kaip susitarėm. O jis ir sako: „Aš tavęs laukiau kurį laiką kai sutemo, bet mes susitarėm 9 valandą vakaro, o laikrodžio tai aš neturiu...“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
