Jau daug metų turiu geriausią draugą. Niekad nemaniau, kad nuoširdi draugystė gali būti kliūtis santykiams, bet...
Su geriausiu savo draugu Tadu susipažinau prieš dešimt metų. Mokėmės kartu pirmam kurse, padėdavom vienas kitam ruoštis atsiskaitymams, tūsindavomės kartu. Vėliau jis pakeitė specialybę, buvo net išvažiavęs pagyventi į užsienį, bet draugystė liko.
Turiu paveldėtą sodybą, kiekvieną vasarą atostogaujam joje. Tadas ten daug ką įrengęs, sutvarkęs, ji jau tapusi lyg ir mūsų abiejų, abu turime raktus. Kai kuris nors neorganizuojame gimtadienio šventės, būtinai tą gimimo dieną paminime bent dviese.
Visada sveikiname vienas kitą su Kalėdomis, mūsų šeimos (tėvai, pusseserės, ir pusbroliai) pažįstami. Tikrai buvo labai labai daug situacijų gyvenime, kada esame padėję vienas kitam ir per visą tą laiką Tadas man tapo kaip šeimos narys.
Kai taip įvyksta su ta pačia lytimi, niekam neatrodo keista. Niekas neįtarinėja „gal jos miega tarpusavyje“, o žavisi, kad tokie artimi santykiai.
Mano buvę vaikinai panašiai ir į Tadą reagavo: kai kas tiesiog žinojo, kad toks yra, kiti ir susipažindavo, net susidraugaudavo su juo, bet niekam tai nebuvo problema.
Pastarajam mylimajam pradžioje irgi viskas buvo ok. Kol vaikčiojom į pasimatymus, kol išvažiuodavom savaitgaliui, kol vyko „poravimosi šokis“, jokių pretenzijų jis neturėjo. Bet kai pradėjome kartu gyventi, viskas pasikeitė.
Nuo pirmų pažinties dienų Dainius žinojo apie Tadą, bet kai jau gyvenant kartu ilgiau kalbėdavau telefonu, staiga tapdavo be priežasties piktas. Man per petį žiūrėdavo, ką rašau „Facebook‘e“. Susinervindavo, kai išeidavau susitikti.
Iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio, galvojau, kad tai kaip vaikiški kaprizai ir ignoruojami praeis. Bet viskas priėjo iki absurdo.
Nenorėjo, sakykime, važiuoti kartu į sodybą. Sakydavo: “Tai ten gi Tado.“
Prieš šias Kalėdas visas persimainė, kai pamatė, kad Tadui dovaną perku. O dar kai iš mano mamos išgirdo, kad mano šeima Tado šeimai linkėjimus ir pyragą perduoda, tai iš viso!
Įsivaizduokite. Grįžtu namo.
Dainius: „Va, nupirkau pietums maisto ir persimonų, nes mėgsti... Ką veikei?“
Aš: „Su Tadu po darbo trumpam susitikom.“
Dainius: „Tai tegul jis tau persimonus ir perka!!!“ Baaaam — visi vaisiai į sieną. Čia jau buvo beveik pabaiga. Netrukus nebeapsikenčiau.
Žinau, kad Tadas būtų supratęs mano apsisprendimą mažiau bendrauti. Vis tik jau gyvenom su Dainiumi. Planuose jau gal ir šeima, vaikai. Tai labai svarbu, o Tadas visada man linkėjo tik gero.
Bet ar būtų buvę gera? Nebūtų. Jeigu žmogus tikrai myli, negali versti atsisakyti draugo. Ypač kai jis tapęs šeimos nariu.
Man atrodo, labai daug moterų sukūrusios santykius pamiršta savo drauges ir draugus, pamiršta iki tol turėtą gyvenimą ir įjunksta į bendravimą tik dviese, į kotletų kepimą. O paskui skundžiasi vienatve.
Taip, šią Valentino dieną sutinku vieniša, tačiau išsaugojusi draugystę. Vaikinai, vyrai ateina ir išeina, gali ir išduot, ir įskaudint, o draugystė lieka. Tai ne toks turtas, kuriuo galima mėtytis.
Valentino dienos proga sveikinu ne tik įsimylėjėlius, bet ir visus draugus, nes draugystė irgi tikra meilė ir ją reikia saugoti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
