Juk taip ir turėjo būti, nes knygą, virtusią kino filmu, ir skaitė moterys, įsikniaubusios, užsivedusios ir palikusios vargšams savo vyrams išdykėlius vaikus ir visą buitį. Aišku, buvo ir vyrų, panorusių per knygos puslapius užsukti į moterų pasaulį. Kaip jiems sekėsi, nežinau. O kaip sekėsi man?
1. Filmas prasideda, kai žurnalistikos nebaigusi filologė užsuka pas žymų verslininką paimti interviu. Tai labai mūsiška, nes žurnalistais provincijose dirba nebūtinai žurnalisto mokslus baigę asmenys. Toks, beje, kadaise buvau ir aš. Verslininkas, pavarde Grėjus, gauna kompromituojantį klausimą: „Grėjau, Grėjau, ar tu gėjus?“ Šis atsako, kad ne (paskui ir įrodo), o mane kiek sužavi žodžių žaismas, parinktas filmo kūrėjų. Pradžiai visai nieko. Ai, dar pastebėjimas, kad buvo užduoti tik 4 klausimai, tad interviu rašant tektų nemažai prikurti. Tokių praktikų irgi yra.
2. Aktoriai. Grėjus – bičas kaip bičas. Normaliai apsirengęs, pasitikintis savimi ir pan. Mergaitė, kuri vaidino, – nieko gero. Jeigu nebūtų nuolat seksualiai kramčiusi lūpas, būtų visai prastai, manau, kad ir vaidmens nebūtų gavusi. Figūra, kai nusirengė ir parodė visiems savo užkaborius, irgi nieko gero. Plokščias užpakalis, krūtinė – maža. Feee. Yra interneto platybėse pasakyta karti, bet teisinga teisybė – moteris be gero užpakalio, tai kai kaimas be bažnyčios. Na, ten panašiai ir buvo. Tad aktorę galėjo ir geresnę pasiimt. Pvz., Šalčiūtė būtų tikusi geriau.
3. Dėl ko verta žiūrėti. Pirmiausia dėl to, kad žmona liepė, o antra – mane domina įvairūs techniniai dalykai – įrankiai, prietaisai ir pan. Dėl to žiūrėdavau „Pjūklo“ visas serijas, nes būdavo įdomu, kokių kankinimo priemonių filmo autoriai dar prigalvos. Šioje vietoje – taip pat. Kai Grėjus atidarė savo vadinamąjį seksodromą, kurį jis pavadino Žaidimų kambariu (nors pas mus buto remontą darę statybininkai miegamąjį kažkodėl vadino darbo kambariu), pasirodė tokio aukšto lygio dirbtuvės, kad ne tas žodis. Ir ko ten nebuvo. Aišku, kai kurie įrankiai labiau būtų tikę aukšto lygio arklidėms: botagai, visokie pakinktai, balnai ir pan., todėl vienu metu pasijutau lyg žiūrėčiau kitą filmą, kuris taip pat plačiai reklamuojamas – „Aviuką Šoną“. Bet įspūdį paliko. Paklausite, ar norėčiau išbandyti. Atsakau – NE.
4. Dar viena išvada – visa mūsų kino industrija persmelkta smurto. Net užsimerkiau, kai Grėjus savo filologę pradėjo vanoti botagu. 6 kirčiai jautriai humanitarės odai buvo per daug – ir tai suprantama. Tai dabar imk ir norėk, kad mūsuose būtų mažiau smurto. Vieni vaikinukai, sėdėję mums už nugaros, net pasakė sparnuotą frazę, kad tai, kas čia vyksta, – tai tikras kaimietiškas seksas: pasimuša ir į lovą. Trūksta tik, kad „24 valandos“ atvažiuotų.
5. Ar verta buvo eiti? Pirmiausia, tai nebuvo iš ko rinktis. Šitoje vietoje žmona buvo VALDOVĖ (filmo terminologija), o aš PAKLUSNUSIS ar kaip ten. Tad privalėjau eiti. O pats filmas kaip filmas, namie nebūčiau viso žiūrėjęs, o kine kaip kine – visi filmai gražūs ir įdomūs, juk ne kiekvieną dieną į kiną nueini. Apibendrinu: mažai aktorių, mažai specialiųjų efektų, per mažai sekso, per mažai greičio automobiliais, kurie filme buvo visai neblogi. Bet pažiūrėti verta, blogas filmas – taip pat filmas, jo kūrėjams irgi reikia uždirbti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
