Atrašysiu visiems, gavau daug laiškų, matau, kad yra žmonių, kurie turi lygiai tokių pat bėdų, kaip ir mudvi su mama.
Mano parašyti laiškai ir viešumas vis dėlto padėjo mano mamai. Po pirmo straipsnio „Lietuvos Ryte“, komentaruose „Bendraukime“ „Facebook“ radau gerbiamos psichiatrės Danguolės Survilaitės komentarą su siūloma pagalba, susisiekiau su psichiatre ir pagaliau mama buvo paguldyta į Respublikinę Vilniaus psichiatrinę ligoninę, Ūmių psichikos sutrikimų skyrių tik gerbiamos Danguolės Survilaitės pagalbos dėka. Tikiuosi, kad mamą, kaip seniau apie 56 dienas pagydys ligoninėje ir ji grįš jau be ją kankinančių „balsų“ ir galės vėl gyventi normalų gyvenimą. Nuoširdus ačiū medikams už pagalbą.
***
Pirmame laiške visko sutalpinti negalėjau, tad galbūt kai kam buvo ir neaiškumų dėl visos situacijos.
Apie mamos namus ir turtą.
Mano mama gyvena mediniame avarinės būklės dviejų kambarių name su daliniais patogumais (namie nėra karšto vandens), kurį po skyrybų paliko mamai ir man mano tėvas. Anksčiau tie namai buvo mano tėvo mamos. Senelės iš tėvo pusės pažinoti man neteko, nes ji mirė dar prieš man gimstant.
Tėvas man paliko didesnį kambarį, o mamai mažesnį, bet aš jai užleidau savo erdvę ir pati visada gyvenau 8 kv. metrų kambarėlyje.
Esu tame name registruota ir man priklauso didesnė namo dalis, nes mano investicijos ir kiti dalykai buvo įdėti į šį būstą bei aplink namą esantį 4 arų žemės sklypą.
Tad aš nieko iš mamos nesisavinu ir neketinu to daryti. Mama, nemokėdama užpildyti atsiskaitymo knygelės, seniai būtų praradus namus dėl nemokumo, jei manęs nebūtų, nes kiti pašto skyriai jos teplionių tiesiog nepriimdavo, bankai taip pat. Ji visada rašo tik savo sugalvotą tarifą, tai, ką atsiunčia „Lesto“, ji laiko melu ir plėšo visas atsiunčiamas popierines sąskaitas, laiškus. Tad esu pasidariusi elektronines sąskaitos versijas, jos ateina į mano elektroninį paštą, tada jas apmoku.
Apie mano katiną.
Beveik 7 metų katinėlį man ir mamai padovanojo mano vyras, kaip juokais jis sako, pelėms gaudyti, po to, kai mes su vyru buvome išvykę dirbti į Airiją – tada mama buvo likusi viena namuose, tiesa, trumpą laiką. Ji, palikusi namus, išvyko į Trakus pas senelę ir ten buvo visą tą laiką, kol mes buvome užsienyje ir jai siuntėme pinigus.
Per tą laiką, kol mama buvo pas senelę, namie įsiveisė labai daug žiurkių (dėl to vyras katiną ir padovanojo, dabar, kai yra katinas, žiurkių jau daug metų namie nebėra), namus buvo apvogę toje pačioje gatvėje gyvenantys kaimynai (tie kaimynai per 20 metų net 3 kartus yra apvogę mamos namus). Policija surado, kas vogė, bet kadangi vagys gyvena iš pašalpų, yra geriantys ir teisti daugiau nei dešimtį kartų už vagystes, tai pavogtų daiktų neatgavome. Po paskutinės vagystės namuose jau nebeperku jokių brangių ir vertingų daiktų.
Katinėlį mielai paimčiau pas vyrą į namus, bet jo namai registruoti anytos vardu ir priklauso jai, ji maloningai mums leido gyventi savo bute, o pati gyvena dideliame mediniame name su savo vyru.
Anyta griežtai nepageidauja katino namuose, nes yra nauji kilimai ir t.t. O ir mano katinas, kaip dauguma medinių namų gyventojų, yra iš tų, kuris laisvai eina į lauką ir ten atlieka savo gamtinius reikalus, jam, matyt, būtų blogai būti uždarytam daugiabutyje.
Apie dviejų metų įkalinimą.
Mama po ilgų metų teismų su gretimai gyvenančiais kaimynais pralaimėjo bylą dėl rūsio po mūsų namu, ir teismas nusprendė, kad mūsų rūsys bendras ir juo gali naudotis taip pat ir kaimynai.
Tada mama, pasiėmusi mane į Trakus pas senelę, išvyko nuo įsivaizduojamų persekiotojų, žudikų, kuriuos, jos teigimu, jai pasamdė kaimynai, įvairios įstaigos, ją „sekančios“ ir norinčios nužudyti.
Mano visa vaikystė prabėgo teismuose: tai dėl mamos rūsio, tai dėl asocialių kaimynų vagysčių iš mūsų namų. Dėl rūsio mama yra ėjusi iki Aukščiausiojo teismo, prokuratūros, saugumo, į bylą dėl rūsio ji sudėjo visus savo, senelės auksinius papuošalus, mano senelio palikimą man, visus senelės pinigus, kauptus mano būsimiems mokslams. Mamą tiesiog buvo apsėdusi manija dėl rūsio. Ji negalėdavo net žiūrėti į gatve einančius kaimynus, namie juos ištisai keikdavo.
Tada jai ir pasireiškė ligos paūmėjimas – atvykusi pas senelę ji ištepliojo dažais visas elektros lemputes – mat per jas „ją mato kažkokie JIE“, kaimynų pasamdyti šnipai. Mama konfliktavo ir su Trakuose buvusiais senelės kaimynais, tvirtindavo, kad jie ją „seka“, „klausosi“, tad pati nėjo į lauką ir neleido man išeiti.
Senelė ilgai neigė mamos ligą, net tikėjo ja. Visiems kaimynams sakė, kad man taikomas „mokymas namuose“, nors to Trakuose nebuvo, jai tiesiog buvo gėda kitiems pasakyti, kad mano mama serga. Tuomet mus su mama išlaikė viena senelė, dirbusi dviejuose darbuose.
Mano tėvas, sužinojęs, kad mama mane kalina ir neleidžia į mokyklą, atvyko į Trakus pas mano senelę. Mama jo vizitą iš pradžių priėmė gerai, nes jis atvežė dovanų. Vėliau jie susibarė, įtūžusi mama grasino tėvą užkapoti kirviu. Tėvas pasiūlė, kad mamai nematant išmesčiau pro langą pagalbos raštelį kaimynams.
Tėvas apie šią situaciją buvo pranešęs visoms tarnyboms, bet tik po mano raštelio buvo sureaguota. Mane išlaisvino policija ir socialinė tarnyba, o mamą pirmą kartą paguldė į psichiatrijos ligoninę. Po ligoninės mama grįžo normali, viskas buvo daug geriau iki dar vieno jos paūmėjimo.
Apie mano mamos ligą ir jos darbingumą
Mama iki tol, kol pradėjau lankyti mokyklą (vaikų darželio nelankiau), ir jau po visų teismų su kaimynais dėl rūsio dirbo pradinių klasių mokytoja. Darbe jos nemėgo, nes ji šaukdavo ant savo kolegių ir visiems aiškino, kaip, kas ir ką turi auklėti, net kumščiu daužydama į stalą.
Daug darbuotojų rašė skundus, ir už tai mama buvo paprašyta išeiti iš darbo. Mama tiek kituose, tiek šiame darbe neišdirbo nė metų, ji visuose darbuose, kur ja „įtaisydavo“ senelė, keldavo konfliktus, dirbti niekada nemėgo. Mama dirbo maždaug iki 1990 ar 1995 metų (tiksliai neatsimenu, nes buvau maža, net iki dabar savo vaikystę atsimenu nuotrupomis, buvo gerokai daugiau blogų dalykų), o vėliau ją visada išlaikė senelė.
Galiu pasakyti, kad maži vaikai mano mamą labai mėgo, ji jiems buvo labai gera, ant jų nešaukdavo ir, kaip pati man teigė, jai geriausi vaikai buvo iki 9 metų. Paskui visi vaikai pasidarydavo negeri, ir ji jų visiškai nemylėdavo, nes jie prieštaraudavo, neklausydavo įsakymų... Tad ji mane mylėjo iki 9 metų ir man buvo geresnė. Šiuo metu man yra 30 metų.
Mama po mano kalinimo Trakuose ir gydymosi tuomet gavo 3-iąją invalidumo grupę ir nuo tada jau niekada nebedirbo, nors buvo registruota Darbo biržoje. Darbdaviai jos nepriimdavo į darbą, nes ji ateidavo smirdinti, kadangi vis atsisakydavo praustis, o gyveno iš tėvo kartais mokamų alimentų. Vėliau iš Vilniaus socialinio paramos centro skiriamos vadinamosios vaiko pašalpos, kuri mokama iki 18 metų, tad daugybę metų gyvenome tik iš jos gaunamų 125 litų invalidumo, pašalpos ir senelės paramos.
Dažnai badavau, nes mama niekada nemokėjo elgtis su pinigais, gautą pašalpą ji per vieną dieną išleisdavo ir viską suvalgydavo. Jei ne senelė, nežinau, ar išvis būčiau dar gyva, nes tai ji iš Trakų pas mane važinėdavo, mamai padėdavo ir veždavo maistą.
Mane augino tik senelė, ji ir po savo darbo kasdien vežiojo vaikišką maistą, plaudavo vystyklus ir mamos drabužius, kol buvau kūdikis, visus buitinius darbus atlikdavo tik senelė, nes mama po sunkaus gimdymo iki dabar nieko daugiau nebeveikdavo, tik ištisai gulėdavo lovoje, komanduodavo senelei ir valgydavo.
Kai kurie medikai teigia, kad galbūt mamos psichinė liga gali būti labai sunkaus beveik 22 valandas trukusio gimdymo padarinys, kad tai ir galėjo lemti jos išprotėjimą. Iki tol iš tėvo pasakojimų ji buvusi gera, normali moteris, o po gimdymo pasikeitė neatpažįstamai, ir tėvas su ja nebegalėjo gyventi.
Mano mamai liga kaskart pasireiškia vis kitaip: iš pradžių ją sekė ir norėjo nužudyti kaimynai, vėliau ji ėmė girdėti „balsus“, kurie jai sakė, kad ji yra išrinktoji, „karalienė“, Šventoji Marija.
Senelė tik tada patikėjo, kad mama rimtai serga psichikos liga, kai mama pareiškė, kad ji „Mergelė Marija“ ir senelė privalo jai melstis, nes jai taip „balsas“ liepia. Kad mano senelė – ne jos mama, pasakė ir Trakų poliklinikos vedėjai psichiatrei – tada ją iškart vėl paguldė į psichiatrijos ligoninę Vilniuje.
Mama daug metų buvo priregistruota pas gydytojus Trakuose ir į Trakus važinėdavo pas šeimos gydytoją. Tik prieš kelis mėnesius man pavyko, „Sodros“ darbuotojams padedant, gauti mamos paso kopiją ir ją priregistruoti Naujosios Vilnios poliklinikoje, nes Trakų medikai moteriai, gyvenančiai Vilniuje, pagalbos nebeteikė, o Naujosios Vilnios medikai irgi pagalbos neteikdavo, nes ji nebuvo priregistruota ir šioje poliklinikoje.
Vėliau liga ėmė progresuoti, mama pradėjo kalbėtis su savimi, dar stipriau ėmė rėkauti, atsisakė praustis, matė vaizdus, kurių niekas kitas nematydavo, ir blogiausia – nei iš šio, nei iš to prisigerdavo bet kokių vaistų iki sąmonės netekimo ir atsidurdavo ligoninėse. Taip mama gavo 2-ąją invalidumo grupę ir tapo visiškai nedarbinga.
Mano mama ilgą laiką buvo labai tikinti, dabar ji jau nebetiki, susipyko su labai geru Naujosios Vilnios kunigu, nes šis jai pasiūlė visada nusiprausti prieš ateinant į bažnyčią, o mama nesiprausia jau kelerius metus, plauna ir dažo tik plaukus.
Mama sunaikino Jėzaus portretą, maldaknyges – turiu įrodymus, nes, tetos patarta, fotografuoju ir įrašinėju jos kalbas ir veiksmus, kad būtų teismui įrodymai. Iki tetos pasiūlymo aš nefiksuodavau mamos neadekvataus elgesio, tai ėmiau daryti tik prieš metus.
Šiuo metu ji sako, kad kalbasi su kažkokiu „Vidu Velniu“ ir visiems, net ir greitosios medikams, teigia, kad šis jos išgalvotas personažas kalbasi su visais žmonėmis, bet visi neva meluoja, kad negirdi „balsų“. Kai greitosios pagalbos medikams pasakiau, kad ji girdi balsus ir neaišku ką gali padaryti, ji ėmė tvirtinti, kad visi girdi balsus ir tai esą „normalu“, o medikai geriau ne apie jos ligą kalbėtų, bet padarytų jai remontą.
Aš jau ne kartą esu dariusi remontą visame name, pirkusi baldus, bet mamai pradėjus naikinti baldus, nustojau juos pirkti. Būdama paauglė viena dažydavau lubas, grindis, langų rėmus, tinkuodavau sienas, klijuodavau tapetus – apie tai žino visi mano kaimynai, nes aš vienintelė namuose darydavau remontą ir padėdavau padaryti remontą kitiems artimiesiems jų namuose, kartais taip uždarbiaudavau.
Dėl teismų ir mamos globos
Toks stiprus paūmėjimas, kurį aprašiau ankstesniame straipsnyje, ją kamuoja trejus metus. Iki tol ji dar nebuvo tokia nevaldoma ir taip nesuvokianti aplinkos. Gali būti, jog taip nutiko dėl to, kad ji nuo 2009 metų pabaigos visiškai nebegeria vaistų.
Socialinės rūpyba, policija, mano teta pasiūlė tvarkytis dokumentus dėl jos globos, nes dabar ji jau nebegali pasirūpinti savimi, atsisako imti savo invalidumo pensiją ir nepripažįsta eurų (per žinias jau rodė ne vieną vyresnio amžiaus žmogų, kuris neima eurų, sukūrena krosnyje gautą pensiją). Tad be mano pagalbos ji, matyt, mirtų iš bado, nes nesuvokia, kad badauja, pamiršta, valgė, kad ir kiek jai beneštum valgyti, ji aiškina, kad ją marina badu, ir nori valgyti kuo daugiau. Galiu jai atnešti 9 iškeptus didelius kotletus, batoną, duonos, salotų, saldumynų, ji viską suvalgo iš karto ir visada prašo dar.
Manau, kad ją pagydžius vėl viskas būtų gerai. Seniau ji pagulėdavo ligoninėje ir grįždavo daug normalesnė ir net draugiška man iki kito paūmėjimo.
Laiškuose žmonės man siūlo duoti mamai vaistų, kuriuos psichiatras jai išrašė. Jūs patikinot, kad taip ji pati pasveiks, bet aš jokių vaistų neturiu, o psichiatrai griežtai atsisako išrašyti vaistų be pacientės apžiūros. Prašau atvykti į namus pas mano mamą ir įsitikinti, kaip paūmėjo liga, bet nė vienas psichiatras nesutinka, net ir kai pažadu, kad apmokėsiu kelionę. Kaip man ją pagydyti?
Kai mama gydėsi Trakuose ir gyveno pas senelę, kai tik jos liga paūmėdavo ir ji atsisakydavo eiti į polikliniką pas psichiatrę, senelė paskambindavo Trakų poliklinikos psichiatrei, ši atvažiuodavo vizituoti į namus, išrašydavo vaistų, o jeigu reikia – paguldydavo į ligoninę. O Vilniaus medikai to kažkodėl nedaro. Gal nuo 2009 metų pasikeitė įstatymai dėl medikų važiavimo į namus?
Man įstaigose sakė, kad į globos namus vaikščiojančių ir ne pirmos grupės invalidų niekas neima, ypač jei invalidas turi artimųjų, kurie ir turi rūpintis. Į globos namus mamą atiduočiau tik tuo atveju, jei ji jau visai nebevaikščiotų, nes aš jos kilnoti tikrai nepajėgčiau. Juk ji sveria apie 140 kilogramų. Į globos namus pagal įstatymus nemokamai galima paguldyti tik 4 mėnesiams ir dar turi būti specialios indikacijos – mama jų neturi, o toliau pati mokėk už viską. Per mėnesį apie 2 tūkstančius litų kainuoja slauga, aš tokių pinigų neturiu. Į pensioną patenka tik seneliai, kurie atiduoda savo namus valstybei, o mama daug turto išvis neturi, o jos namo dalis yra ir mano.
Esu rašiusi dėl mamos sveikatos ir sveikatos ministrei R. Šalaševičiūtei, bet atsakymo kol kas dar negavau.
Dėl savo santuokos galiu pasakyti, kad mano santykiai su vyru visada buvo labai taikūs, mes niekada nesibarame, aš labai stipriai savo vyrą myliu, esu dėmesinga, bendraujanti, ir jam mano dėmesio niekada netrūko – pats taip sako.
Gavusi iš žmonių ir įstaigų, teisininkų naudingų patarimų, už kuriuos labai dėkoju, bandysiu ieškoti naujų išeičių.
Galbūt, kaip mano teta ne vienus metus primygtinai siūlo, pagaliau kreipsiuosi į „TV pagalbą“. Bet, tikiuosi, to daryti neteks.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
