Mano draugių rate situacija yra tokia – viena turi vyrą, kuris jau turi suaugusius vaikus, taigi vaikų jis nebenori, nors jų norėtu ji.
Kita turi vyrą, kuris absoliučiai nenori vaikų, vaikų nenori ir ji.
O trečia be galo nori vaikų, tačiau niekaip nesutinka jų norinčio vyro. Visoms joms artėja 35-metis.
Ar vaikų neturėjimas šiandien vis dar reiškia apkalbėjimą pašnibždomis – jie negali? Ar pora, nusprendusi neturėti vaikų, gali tokį savo sprendimą be baimės ir gėdos pranešti tėvams ir draugams?
Atrodytų, kad šiais laikais viskas labai pasikeitė. Nei viena virš 25 metų neištekėjusi moteris šiandien nebesijaučia ir nėra vadinama senmerge. Norom ar nenorom, bet labai didelė dalis moterų su draugu gyvena dešimtmečius, ir apie vedybas arba jau pamiršo po kelerių metų, arba ir pati apie jas niekada rimtai nesusimąstė. Žinoma, į daugybę metų kartu gyvenančią, bet nesusituokusią porą keistai tebežiūri galbūt tik labai senamadiškų pažiūrų giminaičiai. O kaip reaguojama į dešimtmetį vedusią arba kartu gyvenančią, bet neturinčią vaikų porą?
Pirmiausia, sutikus porą, kuri nusprendė neturėti vaikų, visada visiems smalsu išgirsti tiek jų argumentus, tiek atsakymą į tai, ar jie to sprendimo nesigaili. Nežinau kodėl, tačiau dažniausiai porose, kurios kartu jau daugiau nei dešimtmetį, o kartais net ir daugiau nei penkiasdešimtmetį, mane visada šokiruoja tai, kad nusprendus neturėti vaikų ne moteris, o būtent vyras, galima sakyti, „pasiaukoja“ ir pasidaro vazektomiją, kitaip tariant, ryžtasi sterilizacijai.
Dažnai tai įvyksta po nesėkmingų moteriškos kontracepcijos bandymų – skausmingų savaitėmis trunkančių mėnesinių, odos problemų, krūtų skausmo, siaubingų nuotaikos kaitų. Rizika, kad vaisingumo atstatyti gali ir nepavykti, vyrų, pasirodo, negąsdina. Ar jų apsisprendimas ir meilė savo moteriai yra stipresni nei moterų? Pastarosios, net ir nusprendusios neturėti vaikų, retai kada ryžtasi ekstremalioms operacijoms, po kurių gali likti nevaisingos.
Tenka stebėti ir tokį fenomeną: pora draugauja ilgai, kartais dar nuo mokyklos suolo. Dešimt penkiolika metų vis dar nėra kūdikėlio, ir staiga pora iširsta. Nesvarbu, ar buvo susituokę, ar ne. Bet praeina metai, o kartais ir greičiau moteris išteka tarsi už pirmo pasitaikiusio, ir, kaip prancūzai pasakytų, voila – kūdikėlis.
Mano nuomone, kūdikio atsiradimas šeimoje yra be galo svarbus, todėl dviejų žmonių santykiai tikrai turėtų būti laiko išbandyti. Tačiau, atrodo, vaikų susilaukti daug paprasčiau su nauju žmogumi. Galbūt pirmi meilės mėnesiai apsuka galvas vyrams, o moterys po daugybės metų stabiliuose santykiuose sutikusi naują vyrą tiesiog iškelia naujas santykių taisykles, iš kurių viena – šeima?
Ir kažin kiek moterų nuspręstų palikti gerus santykius, jei vyras griežtai atsisakytų turėti vaikų? Retas kuris analizuoja vaikų atsiradimo priežastis. „Netyčiukas“ – galbūt pats natūraliausias būdas. Tada yra – „to tikisi tėvai“. Dažna, kai vaikų susilaukia draugų pora, ar geriausia draugė, ypač jei toji pora atrodo laiminga, o kūdikis tikras angelas – „jeigu jie, tai ir mes“. Manau, kad gana natūrali vaikų atsiradimo priežastis – ir senatvės baimė: o kas gi pasirūpins, kas aplankys? Nesu tikra, ar giminės pratęsimas vis dar yra viena iš priežasčių, bet visai gali būti.
Kartais sakoma, kad vaikas yra vyro ar moters „prisirišimo įrankis“, kai santykiai ima byrėti, arba kai du žmonės vienas kitam paprasčiausiai atsibodo, ir vienintelis būdas išlikti kartu – tai susikoncentruoti į kažką kitą, savo bendrą meilę nukreipti į trečią asmenį.
Tačiau atsitinka ir priešingai. Turinčios vaikų poros nuo jų atgrasina kitas poras. „Pamiršk save“, – sako viena mano draugė. „Pamiršk miegą, seksą, padorų maistą, normalesnius rūbus, – sako kita. – ir visa tai ne keliems mėnesiams ar metams, bet visam gyvenimui“.
Nesakau, kad visi vyrai vienodi, bet kai jie pervargsta, jei viskas atsibosta, jie gali apsisukti ir išeiti, o moteris tada lieka viena su didžiulė finansine ir psichologine našta. Ir moteris neatiduos tos savo naštos, jos nenusimes, o neš ją ant savo pečių ir ja kas dieną džiaugsis. Irt gal toji našta bus visa tos moters gyvenimo prasmė? Tik kaip susitaikyti, kad gyvenime nieko daugiau nenuveiksi? Savanaudiška, bet...
Ne paslaptis, jog kiekvienai moteriai ateina laikas, kai tenka apsispręsti, turėti ar ne vaikų, nes jau spaudžia laikas. Kai kurias, neplanavusias turėti vaikų, vieną rytą pabudus staiga apima karštligiškas ir nepaaiškinamas, bet pats natūraliausias noras susilaukti vaiko.
Kitoms tas poreikis atsiranda iš baimės, kad bus per vėlu arba pavojinga, per sunku... O kaip gi vyrai? Kažkada paklausiau vaikų turinčių draugių ir jos atsakė, jog vyrai niekada nenori, tačiau. kai jau įduodi į rankas. negali atsidžiaugti, ir nieko brangesnio jiems pasaulyje tada nelieka. Suprantu, kad juos reikia apgauti, bet ar po to jie vis dar tave myli?
Tad apie vaikus, atrodo, abu turi skirtingas nuomones. Galbūt vaikų gimimas yra vieno noras, o kito pastangos rasti kompromisą arba padaryti mylimą žmogų laimingą? Tačiau ar ne keista stebėti porą, kai moteris pro akis nepraleidžia nė vieno vaiko, o vyras nei atsigręžia, nei pastebi...
Ir girdi tada prie gretimo staliuko kavinėje ar gatvėje: „Vidai, žiūrėk, kokia mergytė“, „Tomai, žiūrėk koks gražus berniukas.“ Vidas ir Tomas, būsimi tėveliai, kurie niekada nepraeis neatsisukę į „Ferrari“ ar prabangų motociklą, tačiau ar Vidas ir Tomas džiaugsis nauju vežimėliu ir lopšiu?
Idealu, kai susitinka du žmonės, norintys tokių pat dalykų, bet gyvenimas retai kada yra toks dosnus. Jei esate jauna pora, vaikai šmėžuoja kažkur – ateityje. O kaip vaikai atsiranda šeimose, kurios susipažino, kai abiem per trisdešimt? Tuomet susimąstau apie savo gražią, gerą karjerą padariusią, savus namus turinčią draugę Londone – ji susitinka su vyru ir iš karto atvirai prisipažįsta, kad ieško ne šiaip draugo ar meilužio, bet žmogaus, su kuriuo norėtų sukurtų šeimą ir susilaukti vaikų.
Ar vyrus toks atvirumas gąsdina? Manau, kad šokiruoja ir galbūt iš karto atbaido. Bet kai tau 35, ar dar yra laiko žaidimams? Tikiu, kad yra nemažai vyrų, kurie padarė karjerą, nusipirko gal ne „Ferrari“, bet motociklą, yra pasiruošę gauti gražią žmoną ir susilaukti poros tobulų vaikų.
Statistika rodo, kad jų Europoje vis mažėja. Žmonės orientuojasi į mokslus ir karjerą, apie šeimą tenka galvoti jau vėliau, o kartais tas „vėliau“ niekada ir neateina. Ar pasirinkimas neturėti vaikų yra normalus? Gal savanaudiškas? O gal geriau vaikų susilaukti labai jauniems, kai dar neturi įpročio dėlioti pliusiukų ir minusų?
Mano nuomone, daug drąsiau ir atsakingiau vaikų susilaukti po 35-erių. Bent jau tikrai žinant, nori jų ar ne.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
