Esu dėkinga straipsnio autoriui už jo laiku užduotus klausimus, kitaip tikriausiai nebūčiau pradėjusi rašyti.
Manau, kad musulmonės, kurios rašė straipsnius apie savo gyvenimus („Lietuvė musulmonė atskleidė tikrąjį islamo veidą„ ir Musulmone tapusi lietuvė atskleidė, koks iš tiesų jos gyvenimas), tai darė norėdamos apginti islamą ir musulmonus, parodyti, kad musulmonai irgi „yra žmonės“ ir gyvena „normalų gyvenimą“: nejodinėja kupranugariais ir nemuša moterų.
Apie musulmonų buitį šiame laiške norėčiau pasakyti tik tiek: musulmonai tokie pat žmonės kaip ir visi kiti – lietuviai, anglai ar kinai – tarp jų yra gerų ir blogų, išsilavinusių ir nemokšų, praktikuojačių ir nelabai.
Tačiau šiame laiške norėčiau pakalbėti apie tai, kas yra svarbiausia man kaip praktikuojančiai musulmonei – mano santykį su Dievu ir religija.
Pirmiausiai turėčiau papasakoti apie savo motyvus, kodėl pasirinkau islamą.
Kažkada maniau, kad islamas yra pykčio ir terorizmo religija, o musulmonai turėtų jos gėdytis. Tai buvo priežastis, kodėl pradėjau domėtis. Man buvo įdomu, kodėl žmonės neslepia savo priklausymo absoliučiam, kaip man tada atrodė ,blogiui.
Iš pradžių skaičiau apie terorizmą ir moters padėtį islame, apie moterų mušimą ir džihadą, tačiau greitai supratau, kad visos mūsų, eilinių europiečių, žinios apie islamą yra iškraipytos, o islamas nėra blogis, tik kita religija, kuri ne taip jau ir skiriasi nuo krikščionybės. Sužinojau, kad judaizmo, krikščionybės ir islamo ištakos yra tos pačios.
Mano gyvenimas pasikeitė tada, kai sužinojau apie islamo monoteizmo sampratą. Tai gražiausias dalykas, kurį esu pažinusi gyvenime, kuris visiškai atitinka žmogaus įgimtą instinktą tikėti, kuris yra logiškas ir savaime suprantamas.
Islamiškas monoteizmas yra vadinamas „Tauhyd“, kas arabiškai reiškia „vienijimas“. Alachas (Allah) yra vieno Dievo, viso ko Kūrėjo vardas. Jis yra vienas, neturintis nei vaikų, nei tėvų, nei žmonos. Jis yra visagalis, negimęs ir nemirtingas, nepavargstantis ir visažinis, maloningas ir gailestingas.
Mes negalime jo įsivaizduoti, o savo maldose turime kreiptis tik į Jį. Tarp mūsų ir Kūrėjo nėra jokio tarpininko, Jis yra arčiau mūsų negu mūsų pačių kraujas ir mes negalime nieko nuo Jo nuslėpti. Niekas, išskyrus Jį, negali kam nors šioje žemėje daryti įtakos: nei šventieji, nei žvakės, nei juodos katės ar tušti kibirai, nei Jėzus ar Mahometas (ramybės jiems).
Priimant islamą, tereikia ištarti šiuos žodžius: nėra kito Dievo išskyrus Alachą, o Mahometas yra jo tarnas ir pranašas. Tardama šiuos žodžius, aš pasirašau sutartį su tuo, kuris mane sukūrė ir tai yra tik tarp mūsų dviejų: Kūrėjo ir jo kūrinio.
Aš sutinku, kad Jis yra Visagalis, o aš visiškai priklausau nuo Jo. Priimdama islamą aš sutinku Jam atsiduoti visa savo esybe, visu savo gyvenimu. Sutinku, kad niekas kitas neturi būti garbinamas išskyrus vieną Dievą. Tikėdama Dievu, aš stengsiuosi būti paklusni Jam, o stebint Jo nuostabius kūrinius, meilė Dievui mano širdyje vis stiprės.
Praėjus dešimčiai metų nuo šio didžiojo įvykio mano gyvenime, galiu pasakyti, kad mano tikėjimas vis stiprėjo. Bėgant laikui, augant islamo žinių bagažui, darėsi suprantamos islamo tiesos, o meilė ir dėkingumas Dievui už šį nuostabų ir tokį mylimą tikėjimą augo.
Ne taip senai Dievas suteikė man dar vieną dvasinę dovaną: asmeninį ryšį su Koranu. Skaityti arabiškai aš išmokau dar pirmaisiais metais, bet praėjo nemažai laiko, kol pajutau Korano saldumą, kol kiekvienas žodis pradėjo virpinti širdį, o dažname sakinyje sugebėjau įžvelgti išmintį, tinkančią bet kuriam istorijos laikotarpiui. Koranas – tai Alacho žodžiai ir musulmonai turi retą galimybę bendrauti su savo Dievu ne monologu, o dialogu.
Šiuo metu ne tik neabejoju, kad islamas yra tas intuityvus tikėjimas, kuris atitinka kiekvieno žmogaus prigimtį, bet man net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gyvena be jo. Aš žinau, kad tas, kuris mane sukūrė yra šalia ir myli mane, kad galiu kreiptis į jį bet kada ir Jis atsakys, žinau kad galiu pasitikėti Juo ir rasti ramybę Jo žodžiuose – Korane. Dievas užimą pirmą vietą mano gyvenime ir aš gailiuosi, kad ne visada esu pakankamai stipri paklusti Jam, bet žinau, kad Jis atleidžia, tereikia prašyti Jo atleidimo.
Per šiuos metus islame pasikeitė ir mano santykis su Jėzumi (ramybės jam). Būdama krikščionė ir klausydamasi mišių, visada bandžiau suprasti, kaip pamilti Jėzų labiau nei save? Nuoširdžiai bandžiau jį pamilti, bet nieko nejaučiau širdyje.
Dabar tikiu, kad Jėzus yra Dievo pranašas, Mesijas, gimęs iš nekaltos mergelės Marijos, ir myliu jį taip pat, kaip ir visus kitus Dievo pranašus, kurie atliko savo misiją, aiškindami mums monoteizmą. Taip pat tikiu, kad Biblija buvo iškreipta, o Jėzus, Mozė ir visi kiti mokė tik vieno ir to paties: kad Dievas yra vienas, niekas negali Jam prilygti ir niekas neturi būti garbinamas šalia Jo. Kaip ir visi kiti musulmonai, aš laukiu to momento, kai Jėzus grįš į žemę ir valdys pagal tikrąją Šariją (Šarija – išvertus iš arabų kalbos reiškia „Dievo įstatymas“).
Islamas yra paskutinioji iš trijų didžiųjų monoteistinių religijų, ir Alachas Korane pasakė, kad saugos šią religiją nuo iškraipymo iki paskutinio teismo dienos. Praėjus beveik pusantro tūkstančio metų po Mahometo (ramybės jam) misijos pradžios, Koranas vis dar yra tas pats, jame nepakeista nei viena raidė ir iki šių dienų mes iš šios knygos mokomės, koks turi būti monoteizmas.
Pranašai – tarp jų ir Mahometas (ramybės jam) – tik perdavė mums žinutę apie tai, kas yra mūsų Kūrėjas ir ko Jis tikisi iš savo kūrinių. Jie darė stebuklus tam, kad mes galėtumėm juos atpažinti, bet jie jokiu būdų neturi būti garbinami šalia Dievo ir prašomi tarpininkauti. Mes turime laisvą valią rinktis paklusti Jam ar ne, tikėti ar atmesti, bet mūsų širdyse yra didžiausias vieno Kūrėjo buvimo įrodymas, reikia tik įsiklausyti ir apmąstyti savo abejones.
„Sakyk: Jis yra Allah, Vienatinis ir Vienintelis
Allah – Amžinas, Absoliutus
Jis negimė, nei yra pagimdytas
Ir nėra ne vieno Jam prilygstančio.“
(Koranas 112, vertimas musulmonai.lt)
Islamo praktika susideda iš trijų dalių: tai širdies veiksmai, žodžiai ir kūno veiksmai.
Sunkiausia dalis yra vidinė praktika: savo ego ir neigiamų jausmų tramdymas, susitaikymas su likimu, susikaupimas maldos metu, intencijų kontrolė, pasitikėjimas tik Alachu nelaimės ar ligos metu.
Daug sunkiau saugoti savo maldą, kad ji nevirstų bejausme rutina, tiesiog apsiprausimu ir atsistojimu maldai penkis kartus per dieną.
Musulmonai taip pat turi laikytis tam tikro etiketo, kas ne visada yra lengva. Tai apima šeimyninį gyvenimą ir bendravimą su aplinkiniais. Moteriai dažnai gali būti sunku išlaikyti pusiausvyrą auklėjant vaikus, bet islamas kviečia pagarbiai elgtis net su mažyliais, auklėjant juos pasitikinčiomis savimi asmenybėmis.
Musulmonas neturi blogai mąstyti apie savo tikėjimo brolius ir seseris, ne kaltinti, o ieškoti jų veiksmų paaiškinimo, negali susipykti su kitu musulmonu ilgiau nei trim dienoms, negali naudoti nenormatyvinės leksikos ar nepagarbiai bendrauti su priešinga lytimi.
Vidinė kova, siekiant šių idealų, skatina nuolatinį dvasinį augimą, gilesnį islamo ir visų praktikų suvokimą.
Kiekvienais metais randu vis naujos prasmės Ramadano pasninke, hidžabo nešiojime, maldoje penkis kartus per dieną, maldos veiksmuose, žodžiuose, poligamijoje, islamiškoje politikoje, požiūryje į visuomenės gyvenimą, vaikų auklėjimą, mediciną ir daugelyje kitų aspektų.
Radau religijoje atramą sunkiomis akimirkomis. Pranašas Mahometas (ramybės jam) pasakė, kad tikinčiojo padėtis yra nuostabi: atsitikus kažkam gero jo gyvenime, jis bus dėkingas savo Dievui ir džiaugsis, o jeigu nutiks kažkas blogo, jis susitaikys ir kentės vardan Dievo ir būtinai gaus atlygi kitame gyvenime.
Tikėjimas anapusiniu pasauliu, prisikėlimu paskutinio teismo dieną ir atsiskaitymu už savo veiksmus yra vienas iš svarbiausių islamiško tikėjimo aspektų, atrama sunkiu laikotarpiu ir motyvacija geriems darbams.
Manau, islamas buvo svarbiausias aspektas, nulėmęs mokslų ir menų klestėjimą viduramžių Arabijoje ir maurų valdomoje Ispanijoje, o nutolimas nuo šios religijos lėmė apgailėtiną musulmonų padėtį mūsų laikais. Šių išvadų priėjau besidomėdama islamo praktikomis ir istorija.
Korane sakoma: „Jeigu jūs padėsite Alachui, tai Alachas padės jums“( Koranas 47/7). Dievui nereikalinga mūsų pagalba, o šiame kontekste tai reikėtų suprasti kaip paklusimą ir Jo įsakymų vykdymą.
Musulmonams šiuolaikiniame pasaulyje nepadės nei materialinė pagalba, nei revoliucijos ar karai, išskyrus vieną – kovą prieš savo ego, vardan paklusnumo Dievui ir atsidavimo religijai.
Vienas iš labai mane sujaudinusių pranašo Mahometo (ramybės jam) posakių apie žemišką gyvenimą yra šis: „Jeigu atliekate kokį nors darbą – atlikite jį geriausiu įmanomu būdu“ (laisvas vertimas). Jeigu musulmonai vadovautųsi šiais savo mokytojo žodžiais religijoje ir gyvenime, jų padėtis, be abejo, pradėtų gerėti.
Kaip ir praeito straipsnio apie islamą autorė, aš pasiruošusi atsakyti į klausimus apie islamą, taip pat galiu pasiūlyti užduoti klausimus lietuviškame islamo forume, kuriame bendrauja nemažai nuoširdžių musulmonų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
