Man viskas buvo panašiai, išskyrus tai, kad dar ir miegojome kartu. Atrodytų — ko tada trūksta?
Susipažinom per draugus ir iš karto tapom labai artimi. Supratom vienas kitą, juokavom tais pačiais juokais ir žiūrėjom tuos pačius filmus, o kai ginčydavomės, tą darydavom aistringai. Nuolat flirtavom. Gana greitai, būdami kiek išgėrę, ir permiegojome.
Po to man atrodė, kad viskas aišku ir nekyla klausimo, jog tai santykių pradžia. Bet nuo ryto jis vėl elgėsi kaip draugas, ne kaip vaikinas. Nepradėjau iš karto aiškintis, kas čia buvo, nenorėjau jo išgąsdinti.
Kadangi delsiau, įsisukome į tokią rutiną: bendraujame daug ir nuostabiai, visur einam kartu, kartais drauge miegame, bet visiem jis prisistato kaip vienišas, o aš — geriausia jo draugė.
Kai po dviejų tokių mėnesių pagaliau užsiminiau apie buvimą pora, jis atsakė, kad nenori visko komplikuoti, gerai kaip yra, mes draugai + seksas. Ir tiek.
Negaliu sakyti, kad jį supratau, bet įsikalbėjau sau, kad mane tai tenkina. Kaip draugas jis mane supranta geriausiai iš visų pažinotų vyrų, aš, maniau, jį taip pat suprantu.
Seksas buvo nuostabus. Toks, kada žinai, kad yra tikrai ne tik fizinis aktas, bet ir jausmai. Gali nesakyti, kad jie yra, bet jauti, žinai tai.
Kai draugė paklausdavo, kodėl mes ne kartu, neturėdavau ką atsakyti. Sakiau, kad mums gerai ir taip. Pati save tuo įtikinau.
Mūsų santykiai dažnėjo, dabar tikrai elgėmės kaip pora. Dėl darbo išsikrausčiau į kitą miestą, bet kiekvieną savaitgalį parvažiuodavau ir tuos savaitgalius leisdavome kartu. Jis pasitikdavo mane stotyje, nusiveždavo prie marių, pakeliui nupirkdavo kavos, daug šnekėdavom vaikščiodami pamariu, paskui grįždavom pas jį ir namuose praleisdavom tas dvi paras.
Pradėjau galvoti, kad mes jau pora – koks skirtumas, kad to nepasakom garsiai? Kol vieną dieną, būdama tam kitam mieste, parašiau jam sms, paklausiau, ką veikia. Atrašė: „Buvau su drauge susitikt“.
Man karštis sprandą išpylė, paklausiau, kokia ta draugė — ar kaip aš, ar kitokia. Atrašė: „Aš daug draugių turiu, kaip pasakyt, kokia...“
Nebeįstengiau nieko atsakyti. Tą savaitgalį negrįžau. Vien tik iš vidinio keršto permiegojau su mane kabinusiu pažįstamu. Po to jaučiausi šlykščiai, daug šlykščiau, negu prieš tai.
Supratau, kad taip nebegaliu. Kitą kartą grįžusi į savo miestą susitikau su juo ir pasakiau, kad nebemoku gyvent „puse kojos“ ir turim likti tik draugais, be jokio sekso, jei jis nenori būti pora. Sutiko. Bet tada viskas tapo dar sudėtingiau. Dvejus metus mes vadinomės „geriausiais draugais“ ir per tą laiką aš bandžiau turėti tikrą antrąją pusę, bet nieko iš to neišėjo.
Kiekvieną kartą, kai susirasdavau vaikiną, gana greitai išsiskirdavau. Nes jis buvo „ne tas žmogus“. Visus lyginau su juo. Ir kartais nesusilaikydavau, vis dar pernakvodavau pas jį, nes atrodė, kad tik tada esu laiminga, tik tada gyva.
O baigėsi labai paprastai — jis įsimylėjo. Visai neseniai pradėjo pasakoti man apie naująją meilę. Klausti patarimų. Liovėsi su manimi flirtuoti net kai būdavo išgėręs. Kurį laiką bandžiau jam būti draugė, juk visą laiką sakėm, kad esam geriausi draugai. Bet nesugebėjau.
Meilužių – geriausių draugų nebūna. Nei tiesiog meilužių draugų. Dabar bloga pagalvoti, kiek kartų manęs net mama klausdavo: „Jis taip dažnai ateina pas tave į svečius, juk neitų, jei nesimpatizuotų, kodėl nedraugaujat?“ Ir kiek kartų aš jo klausdavau to paties. Iki dabar nesuprantu, kaip su žmogumi gali sutarti puikiai, traukti vienas kitą fiziškai, o kartu nenorėti būti.
Kiekvieną dieną mane sulaiko nuo bendravimo su juo tai, kad pagalvoju, kaip apgailėtinai atrodžiau ir elgiausi visą tą laiką. Ir dar bandžiau įsitikinti, kad esam draugai.
Pykstu ant savęs daugiau negu ant jo, nes už ką man ant jo pykti? Už tai, kad nenorėjo su manim būti? Ar kad neva naudojosi?
Nepasinaudos, jei nesileisiu. Todėl nuo šiol nesileisiu. Per ilgai buvau mazgote. Bet iki dabar bandau suprasti — kaip taip įmanoma, kad viskas tinka, bet, jo žodžiais: „Nematau tavęs kaip merginos?“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
