Pirmą kartą į psichiatrijos ligoninę papuoliau 16 metų. Buvau išsigandusi, ten buvo baisu – durys be rankenų, krūvos vaistų geriamų ir leidžiamų. Būdavo ir taip, kad kai leisdavo vaistus nualpdavau, nes buvo labai skaudūs. Bet ten niekas nekreipdavo dėmesio, ar tau skauda: kaip gyvuliui suleisdavo. Nuo tada labai bijojau adatų.
Man leisdavo vaistus per prievartą. Būdavau laikoma 3 sanitarių, ten neidavo apsiginti. Pradėjau nekęsti ligoninės, tų daktarų, sanitarių, taip pat seselių – man jos buvo baisios. Pavyzdžiui, buvo tokia seselė, kurios labai nemėgau ir nuo jos stipriai kentėjau. Kai tik būdavo jos budėjimas, mane laikydavo pririštą prie lovos.
Iš pradžių rišimas man buvo juokas, kadangi tais laikais neturėjo diržų. Rišdavo susuktomis paklodėmis: ima 5 paklodes, jos susukamos, rišamos rankos, kojos ir per pečius. Bet aš tada buvau liesa ir po kiek laiko išsilaisvindavau. Kadangi aš atsirišdavau, ta seselė net mušdavo mane ir vėl pririšdavo. Kai pavargdavau nuo to muistymosi, bandymų išsilaisvinti, tiesiog užmigdavau. Be to, suleisdavo vaistų, kad greičiau užmigčiau ir neatsirišinėčiau.
Pririštas žmogus jaučiasi baisiai, man tai būdavo kančia. Einant metams, išrado diržus. Tai yra baisus dalykas, nes iš jų išsivaduoti negali, jie užrakinami magnetiniu raktu. Man buvo ir yra baisus dalykas diržai, rišimas, mušimas, patyčios.
Buvo toks atsitikimas: ligoninėje mane ruošėsi pririšti, bet nepavyko, tai pasikvietė iš vyrų aukšto sanitarą. Jis buvo žiaurus. Kad ir serganti, vis dėlto aš esu moteris. Bet jis man stipriai dėjo į nosį – bėgo kraujas. Tada aš dar labiau įsiutau ir apspjoviau tuo krauju jam veidą.
Manau, šį mano poelgį galima paaiškinti – kodėl jis mane gali mušti, o aš turiu gulėti ir ačiū sakyti? Ne, taip nedaroma: mes esam ligoniai, mums ir taip sunku, o dar muša ir kankina. Juk ten niekas nemato, kaip darbuotojai elgiasi, be to, tokius ligonius nurašo, nes jie yra „psichiniai“ ir neva kalba neteisybę, niekas jais netiki.
Nieko nedaroma, kad ligonis gerai praleistų tą laiką, kol gydosi. Vyresnio amžiaus darbuotojai yra pavargę, dirba tik tam, kad atlyginimą gautų – atbudi dieną ar naktį ir namo. O kas buvo pririštas, tas ir lieka iki kitos pamainos. Tai reiškia, kad jei žmogus buvo pririštas 18 valandą, jį atriša tik ryte, kai ateina kita pamaina. Ir ne iškart atėjus, o tik kai būna pusryčių metas. Pagalvokit, kaip ligonis kenčia, kai jam reikia tiek valandų išgulėt pririštam. O kad netreikėtų atrišti ir vesti į tualetą, dedamos sauskelnės.
Daugiausiai pririšta buvau gal kokias 5 dienas. Tada aš buvau ne maitinama, man buvo statomos lašelinės. Tik po šeštos paros mano artimieji sujudo, liepė būtinai mane atvesti, jogurtukų atnešė. Bet dėl išsekimo nebeišlaikiau šaukštelio, sesė maitino. Aš taip skaniai valgiau ir sakiau jai: „Gal gali greičiau mane maitinti, nes labai noriu.“ Tada suvalgiau du jogurtukus. Po to sesė nuvedė į tualetą. Esu rūkanti, bet man nepasisekė parūkyti, nes cigaretė krito iš rankos, neturėjau jėgų ją laikyti.
Sesė, pamačiusi mane tokią išsekintą, iškvietė mamą. Ji nuėjusi pas daktarę pasakė, kad mane nori pasiimti. Daktarė liepė man parašyti prašymą.
Nuo to ir prasidėjo. Buvau taip išsekusi, kad mano akys buvo pasidengę rūku. Nemačiau, kur rašyti. Bandžiau, bet vis blogai.
Daktarė pradėjo rėkti: „Ką, tu rašyti nemoki?“ Aš susijaudinau, pradėjau verkti, o ji dar daugiau rėkė.
Tada pro duris neiškentusi įbėgo mama ir daktarei pasakė: „Kam jūs mano dukrą taip kankinat, esu aš, galiu parašyti už ją, ji neturi jėgų.“
Bet daktarė pasakė: „Jei ji neparašys savo ranka, neišleisiu jos.“
Aš dar labiau susijaudinau, pradėjau stipriai verkti ir krūpčioti. Ir vėl rašiau, ašaros bėga ir dar labiau nematau. Galiausiai parašiau, nes norėjau namo.
Mama išeidama pasakė: „Jums žiurkes ir tas gaila duoti gydyti.“
Kaip grįžau namo neatsimenu – nei kaip mane vežė su mašina, nei pro kur važiavom, nei kaip atsidūriau lovoje namie. Tada pradėjo mane po truputį maitinti – aš negalėjau, sesė mane maitino po mažą dubenėlį daržovių košės. Iš pradžių būdavo ir ašarų, kad noriu valgyti, kol man atnešdavo. Sumaitindavo ir vėl aš miegodavau. Taip ilsėjausi savaitę ir atsigavau.
Noriu pasakyti, kad ne aš viena kentėjau tokį pragarą. Daug žmonių tai patyrė. O juk po tokių patyčių ir kankinimų žmonės nepasveiks, o dar daugiau sirgs.
Visi galvoja, kad psichiniai ligoniai baisūs žmonės. Tai ne tiesa. Kaip tu su juo elgsiesi, taip ir ligonis elgsis. Jei tu ligonį skaudinsi, kankinsi, juoksiesi, tyčiosiesi, ligonis neatlaikys ir įvyks kažkas negero. Su šitais ligoniais reikia elgtis gražiai, švelniai. Jie ligoniai tik dėl to, kad jie viska ima giliai į širdį, yra jautrūs, greit užsidegantys. Jie nori, kad su jais būtų gražiai elgiamasi ir jie bus kitokie. Jei ligoninėje elgiasi su jais piktai, jie tampa neprognozuojami.
O dar ligoninės aplinka – nėra ką veikti, nėra užsiėmimų, nėra bendravimo su ligoniais. Darbuotojai neturi laiko, o ligoniai bastosi koridoriais, neturėdami ką veikti.
Knygą galėčiau parašyti apie Lietuvos psichiatrijos ligonines, bet dabar papasakosiu, kaip aš gydžiausi Škotijos psichiatrijos ligoninėje. Mano brolis gyvena Škotijoje ir pasiėmė mane.
Pirmiausia atliko kraujo tyrimus. Buvo nustatyta, kad aš smarkiai apsinuodijusi vaistais. Parodžiau visą dėžę mano geriamų vaistų, kuriuos buvau atsivežusi iš Lietuvos, juos vartojau daug metų.
Tada prasidėjo gydymas. Paguldė į ligoninę, kišo mane į įvairius aparatus, valė mano organizmą. Buvo sunku atprasti nuo vaistų – daug teko kentėti ir ašarų daug buvo, isterijos priepuolių. Sakydavau: Duokit man ciklodolio.“ Bet man pakišdavo vis kitokią tabletę, ne tą, kurios norėjau.
Iškentėjau 3 mėnesių pragarą, bet dabar esu laiminga. Buvo verta kentėti.
Ten su ligoniais elgiasi kaip su normaliais žmonėmis. Nėra tokio dalyko kaip pas mus – psichinis, tai jau viskas: su juo daro ką nori, muša, riša, tyčiojasi.
Škotijoje su ligoniais užsiima: mes eidavome kiekvieną dieną žaisti „pinbolą“ su pačiais darbuotojais, jie su mumis bendraudavo, visą laiką manęs klausdavo, ar man nenuobodu, ar man gera šitoje ligoninėje. Turėjau savo advokatą, kuris ateidavo kartą per savaitę, kuriam būčiau galėjusi pasiskųsti, jei kas negerai.
Visi ligoniais ten yra laimingi, bendraujantys vieni su kitais, yra didelis kiemas, jis nėra aptvertas. Ten įtaisytos vaizdo kameros ir darbuotojai greitai reaguoja, jei pamato, kad ligonis išeina. Jie greitai jį pagauna, atveda atgal, pakalba su juo, kad jam dar kol kas negalima išeiti, jis turi būti ligoninėje.
Po tam tikro laiko mane pradėjo išleisti namo. Iš pradžių mane pasiimdavo, o vėliau po truputį pratino vieną eiti, nebijoti. Šitas dalykas Škotijoj daromas žmonių naudai, nes negali jie sėdėti užrakinti – jie turi turėti laisvę. Tai yra pratinimas prie namų, kuriuose tu gyveni.
Pas juos nėra taip: mėnesį ar du būni uždarytas, o po to – eik. Tai yra blogai. Man būdavo be galo sunku – grįžusi po mėnesio gydymo būdavau kaip nenormali. Kol apdaptuodavausi, praeidavo dar du menesiai. O tada vėl į ligoninę mėnesiui.
Škotijoje aš buvau laisva. Ten, gink Dieve, neriša prie lovos, nemuša, nekankina. Ten atvirkščiai – stengiasi tave pastatyti ant kojų. Jie nori, kad tu dirbtum, gyventum pilnavertį gyvenimą, o ne durnium būtum visą gyvenimą.
Manęs klausė daktarai, darbuotojai, kokios pas mus Lietuvoje yra psichiatrinės ligoninės. Papasakojau visą teisybę. Daktaras buvo pakraupęs ir pasakė, kad čia manęs niekas neskriaus. Aš labai apsidžiaugiau ir įsitikinau, kad ten gydymas – tai rojus. Pasikeičiau, tapau tvirta.
Norėčiau, kad ir mūsų ligoniai nekentėtų. Ir jei kada kas atsitiks, aš grįšiu tik į Škotiją, pas savo gerą gydytoją. Nano gydytojas buvo indas, geros širdies, išmanantis savo darbą.
Nesupykit, bet negaliu Lietuvos daktarų sulyginti su šiuo daktaru, o apie sanitarus išvis nenoriu kalbėt, nes jie žemiausio lygio kirminai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
