Lovoje su buvusiu kolega: būtų tobula, jei ne vienas „bet“

Koks nesuvokiamas tas gyvenimas. Kažkada, prieš kokį 100 metų, turėjau keliolika metų vyresnį kolegą. Į projektavimo biurą, kuriame dirbo kokie 10-12 jaunų vyrų ir viena amžiumi man į motinas tinkanti moteris, atėjau dirbti bebaigdama universitetą, 23-ejų.

Viskas puiku, vienas kitam idealiai tinkame ir pasišnekame, kaip būtų viskas susiklostę, jei būtume susitikę anksčiau, negu jis pirmąkart vedė.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Viskas puiku, vienas kitam idealiai tinkame ir pasišnekame, kaip būtų viskas susiklostę, jei būtume susitikę anksčiau, negu jis pirmąkart vedė.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Barbora

Mar 4, 2015, 11:01 PM, atnaujinta Jan 11, 2018, 2:23 PM

Buvau itin „figūringa“, tad negalėjau atsiginti dažnai per įkyraus ir, švelniai pasakius, ne visuomet galantiško vyrų dėmesio. Taigi, elgiausi gana atžariai.

Su minimu kolega, pavadinkime jį Viktoru, buvo kiek kitaip. Jis biure buvo bene vyriausias, keturiasdešimties, ir tada atrodė beveik „senis“. Atkaukšėdavau aukštakulnėm „klumpėm“ su platforma – toks apavas tada buvo madoj – apsirengusi visada juodai, su iškiliu biustu, už kurio „kliūdavo“ visi vyrai, o aš gėdydavausi.

Viktoras su manim elgėsi globėjiškai. Mačiau, kad manimi, tiksliau, mano figūra žavisi, bet vis paauklėdavo, kaip turėčiau elgtis – o aš tik arogantiškai atsikirtinėdavau.

Vis dėlto bene vienintelis iš kolegų Viktoras su manim elgdavosi tikrai pagarbiai, džentelmeniškai, ir jei pasakydavo kokį komplimentą dėl mano figūros, tai niekada neduodavo valios rankoms, o netgi užstodavo prieš įsisiautėjusius jaunesnius ir dažnai nepraustaburnius biuro kolegas. O kadangi darbe dar buvau nepatyrusi, dažnai draugiškai pamokydavo ir patardavo, kaip geriau atlikti tą ar kitą užduotį.

Viktoras sėdėjo didelės patalpos kampe, amžinai palinkęs prie braižymo lentos ar įkniubęs į bylas bei popierius (kompiuterių dar nebuvo) ir tikrai buvo labai santūrus. Vis dažniau ir dažniau kavą gerdavau tam kamputyje, prie jo stalo, o kartais į darbo pabaigą ir šiaip prisėsdavau ką nors pasiaiškinti ar paprasčiausiai pasikalbėti.

Nors vienas kitam jautėme normalią žmogišką simpatiją, jokio flirto ar erotikos tarp mudviejų nebuvo – jis, ilgai senberniavęs, buvo neseniai vedęs, o aš iki ausų įsimylėjusi kitą vaikiną, savo buvusį kurso draugą, ne bendradarbį. Tada dar ketinau su juo tuoktis, tik vėliau mūsų keliai išsiskyrė.

Atėjo laikas, kai dėl įvairių priežasčių mūsų įmonė bankrutavo, ir biuras buvo išformuotas. Mes išsiskirstėme. Radau darbą netoliese, Senamiestyje, o Viktoras – gretimame kvartale. Taigi jis kokį kartą per mėnesį ar du pietų pertraukos metu užsukdavo pas mane darban išgerti kavos, pasikalbėdavome apie jo augančią dukrytę, apie mano būsimas vestuves, bet vėlgi – be jokių pašalinių minčių.

Porą kartų su žmona ir vaiku jiedu buvo užėję į svečius atostogaujant tam pačiam kurorte. Porąsyk apsikeitėme mandagiais naujamečiais atvirukais su linkėjimais šeimai.

Po dekretinių atostogų į tą darbą daugiau negrįžau, ir tada pažintis su Viktoru nutrūko. Nepasigedau – auginau vaikus, keičiau darbą, po dešimties metų išsiskyriau su vyru.

Bendri pažįstami kažkada buvo minėję, kad žmona Viktorą po kelerių bendro gyvenimo metų palikusi, kad dėl to jis ėmęs labai gerti. Daugiau nieko apie jį nežinojau ir nesidomėjau, vos tvarkiausi su savo gyvenimu ir augančiais, po to studijuojančiais vaikais.

Po skyrybų buvęs vyras pamiršo ir mane, ir juos – materialinė parama buvo tik epizodinė, o kai teko prisiteisti alimentus – tik priverstinė ir skurdi, nes vyras valdiškam darbe tegaudavo minimalų atlyginimą, o kitų, didesnių uždarbių nedeklaruodavo.

Kai vaikai baigė studijas ir pradėjo dirbti, atkutau ir aš. Per tą dešimtmetį nuo skyrybų turėjau porą rimtesnių meilės romanų, vieną kitą epizodinį gerbėją, bet daugiau tuoktis nebenorėjau su niekuo, mėgavausi laisve ir tuo, jog niekam nereikia duoti jokios ataskaitos.

Kartą aplankiau didelę dailės parodą, berods, tarptautinę akvarelės bienalę. Žmonių buvo nedaug, atkreipiau dėmesį į elegantišką juodai vilkintį, baltai pražilusį ežiuku kirptą poną. Įdėmiai apžiūrinėjau paveikslus.

Koks buvo mano nustebimas, kai minėtas ponas, atlaidžiai šypsodamasis, man tarė:

– Sveika, Barbora.

Pažinau jo balsą – tik balsą, nes pasikeitęs jis buvo neatpažįstamai: nuo kažkada pažinoto juodaplaukio barzdočiaus iki solidaus žilo pono. Šūktelėjusi „Viktorai!“, džiūgaudama pakibau ant kaklo, pasibučiavom kaip seni bičiuliai. Jis atrodė puikiau, negu keturiasdešimties, nors buvo jau dviem dešimtmečiais vyresnis. Likęs andainykštis atidumas, galantiškumas, elegancija.

Nuo tada bendraujame, jau ketvirti metai. Įsimylėjau greit, pati nesuprasdama, kaip jis taip giliai man krito į širdį ir viskuo man tiko.

Pirmas bučinys man pakirto kojas – nors po skyrybų turėjau keletą vyriškių, nė vieno bučiniai nesvaigino taip kaip Viktoro. Begaliniai pokalbiai apie viską, tie patys pomėgiai, daugybė abiem bendrų temų, panašus pasaulio matymas ir erotizmas... Jo kvapas, jo judesiai, eigastis – viskas. Žiūrėdama į jo profilį (nes į akis žiūrėti kaip mokinukė drovejausi), tiesiog leipau ir pati negalėjau atsistebėti, kas man yra.

Kai ėmėme draugauti artimiau, jis iš karto pasakė, kad daugiau tuoktis neketina. Kad po skyrybų turėjęs keletą moterų, draugaudavęs su jomis po keletą metų, kad pavargęs nuo dailiosios lyties rodomo dėmesio. Kad aš esu visom prasmėm nuostabi, bet jis man greitai atsibosiąs, nes „kam tau tas diedukas“. Kad jis nenorįs prisirišti, nes esąs prieraišus, ir kai aš jį paliksianti, jam bus per skaudu.

Aš jį myliu, jis tai žino ir vertina. Jis? Jis santūrus, nekalba apie meilę, nes, anot jo, „juk ir taip aišku“.

Taip dabar ir gyvename. Jis jau pažįsta visas mano drauges, vaikus, kai kuriuos giminaičius, o aš – jo draugus. Vasarą kartu keliaujame. Kas sekmadienį drauge pietaujame, o susitinkam kelis kartus per savaitę. Kartais vakarienę ar pusryčius gamina jis, kartais – aš. Abu gyvename vieni, atskirai nuo vaikų ir esame laisvi.

Tuoktis neketiname, nors esam apie tai kalbėję – nei mano vaikams, nei jo dukrai tai nepatiktų, be to, esam pripratę gyventi vieni ir nenorėtume vienas kito varžyti – nei aš rodytis jam susivėlusi ir nesipraususi, ir jis man – nesiskutęs ir su naminėm sportinėm kelnėm. Susitikti „šviežiems“, jau susitvarkiusiems – kur kas romantiškiau. Be to, man – 47-eri, jam – 63-eji, nebe laikas ir nebebūtina sukti lizdą.

Kas vakarą ilgai šnekam telefonu apie visus dienos reikalus, spaudą, televizijoj matytas žinias. Susitinkame kas antrą-trečią dieną, kartkartėm jis pasilieka nakvoti. Seksas – maždaug kartą per savaitę, kartais kas dvi.

Viskas puiku, vienas kitam idealiai tinkame ir pasišnekame, kaip būtų viskas susiklostę, jei būtume susitikę anksčiau, negu jis pirmąkart vedė. Jei būtume turėję bendrų vaikų. Jis man skambina du tris kartus per dieną. Esant bet kokiai problemai puolame vienas kitam pagelbėti. Viskas arti tobulybės.

Tačiau viešai (ir jo draugams bei giminėms) tebesu pristatoma kaip „buvusi kolegė“. Iš pradžių tai skaudino, dabar pripratau. Nors kur kas geriau jausčiausi, jei, supažindindamas su kokiu man dar nepažįstamu jo bendramoksliu ar giminaičiu,  mane pristatytų kaip savo moterį ar savo antrąją pusę.

Jei kompanijoj yra kitų moterų, jis flirtuoja su jomis, nes aš – „tik buvusi kolegė“. Ir, man rodos, jis bijo išsiduoti, jog esame pora.

Bet ar pora? Kas tada yra ta „pora“, jei intymi draugystė, bendri interesai, seksas, artimi ryšiai to nereiškia?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.