O kad visiems būtų aiškiau, pradėsiu nuo to, kad sergu epilepsija nuo pat vaikystės, kuri visada pasireiškia tik miegant. Todėl aš gerai žinau, kad tai nėra klinikinės mirties tamsa.
Vieno priepuolio metu manęs vis nesisekė atgaivinti, pradėjau jau mėlti. Tąkart patekau net į ligoninę. Nežinau, ar tai buvo tikrai klinikinė mirtis, bet buvo tokia tamsa, kad žodžiais ją būtų sunku net nusakyti.
Tačiau svarbiausia man buvo ne ta tamsa, o tyla. Tada jaučiau tokią tylą ir kartu tokią ramybę, kad net pagalvojau, jog esu jau miręs. Bet tuo pačiu kilo ir mintis, kad ta absoliuti tamsa aplink mane ir yra ta viltis, kad esu dar gyvas.
Todėl ir esu įsitikinęs, kad jei įvyksta klinikinė mirtis, svarbiausia – ne tamsa, o toji tyla, kurios nejaučiam nei miegodami, nei sapnuodami. Dėl to ir nenorėčiau sutikti, kad klinikinė mirtis – vien tamsa, kurios nereikia bijoti.
Kad man tai buvo ypatingas įvykis galiu spręsti net iš to, kad iki to karto epilepsijos priepuolius patirdavau 1-2 kartus per metus, o nuo tada praėjo jau dveji metai, o priepuolių nėra.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
