Brangioji Lietuva,
Žinau, daug kas sako, kad Tu mane jau užmiršai, bet aš Tavęs vis dar negaliu išstumti iš savo galvos. Mūsų santykiai niekuomet nebuvo patys sklandžiausi ar rožėm kloti, bet juk pati žinai, idealių niekada nebūna.
Suprantu, kad per savo gimtadienį niekas nenorėtų sulaukti sveikinimo iš žmogaus, kuris pasirodė silpnas, kuris, užklupus sunkumams, metė viską ir tenorėjo pabėgti kuo toliau nuo tavęs...
Bet aš laukiau. Laukiau, kol tu sušuksi: „Sustok! Dar ne viskas prarasta!“. Tačiau tai niekada neatsitiko. Tu mane paleidai, lyg aš būčiau buvęs kažkoks bevertis daiktas, su kuriuo tau visuomet būdavo šiek tiek gėdinga pasirodyti prieš savo prabangias naujas drauges, lyg aš tau buvau per prastas.
Tu pasikeitei. Nežinau, ar į gerą, ar į blogą... Bet aš tavęs nebeatpažinau, nors dar prieš dieną ar savaitę viskas atrodė savose vėžėse. Vieną dieną tu nusprendei, kad nori pokyčių, bet aš jiems dar nebuvau pasiruošęs. Tu staiga norėjai iš manęs padaryti vieną iš tų išsilavinusių, protingai postringaujančių teatro lėlių, bet aš juk irgi žmogus!
Tu teisindavaisi sau, kad aš pasikeisiu, kad aš staiga pagaliau tapsiu tuo, kas nevers tavęs gėdytis prieš tavo naujas drauges ir greičiau leis pamiršti tavo senąjį gyvenimą.
Žinau. Žinau, kad tavo kelionė iki ten, kur dabar esi, buvo sunki, bet tu per stipri, kad dabar atiduotum viską, ką pati pasiekei, į kitų rankas. Aš tavęs visuomet prašiau vieno dalyko, mes visi prašėm: lik savimi.
Prieš pat man tave paliekant, tu labai dažnai kartojai: „Suprask, tau visa tai išeis tik į gerą! Aš prižadu, viskas greit pasikeis!“
Pradžioje aš tavimi tikėjau, bet tu tapai šalta. Tu pradėjai naudotis mano gerumu ir kantrumu, kurį per tiek metų mes kartu išsiugdėm. Man į veidą tu sakydavai vieną, o už nugaros kažkodėl vis girdėdavau melą.
Nuo tada, kai mačiau tave paskutinį kartą, praėjo jau keleri metai. Aš buvau įsitikinęs, kad sugebėsiu tave pamiršti. Taip, kaip tu pamiršai mane, bet... Aš negaliu. Tiesiog negaliu.
Tavo kalba, tavo drąsa ir ryžtas, tavo betarpiška meilė artimiesiems ir ištikimiausiems draugams – tai aš.
Aš grįžtu pas tave, ir man visai nerūpi, ar tu manęs lauksi. Man visai nerūpi, jeigu aš likau Tau per prastas. Viskas, ko aš visą laiką teprašiau, buvo dalelė supratingumo ir dabar abu būtume stovėję ant savo svajonių pakylos.
Aš – tai Tu, o Tu – tai aš. Ir tik sunėrę pirštus, žingsniuodami tuo pačiu keliu, galime būti nepaliečiami ir išlikti tokiais, kokie mes vienas kito buvom išleisti į šį gyvenimą.
Su gimtadieniu,
Jis
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
