Daugelis iš mūsų esame laikę ar laikome šunį. Buvo momentas, kai ir aš labai jo norėjau. Ne tiek dėl vaikų, kiek dėl savęs, ir tikriausiai kuo prastesnės sąlygos jį laikyti, tuo labiau jo norisi.
Kartą paskambino draugas, kuriam vis sekdavosi atrasti kokį pasiklydusį ar įsitaisyti kieno nors atstumtą gyvūną. Tą kartą jo laimikis buvo šuo. Kadangi jis jau vieną turėjo, radinį kilniaširdiškai pasiūlė man. Kai pasakė veislę, vedamas smalsumo, pasičiupęs priešiškai mano norams nusiteikusią žmoną, nulėkiau apžiūrėti gyvūno, apie kurį nebuvau girdėjęs ir matęs.
Tai jau buvo suaugęs, išskirtinio stambumo dvejų trejų metų patinas. Man patiko, nes tokio mūsų mieste dar nebuvau matęs. Draugas tai supratęs įkalbėjo jį paimti ir kaip naujokui šunininkui padovanojo pavadį, šukas kailiui, kurio net nebuvo, šukuoti, pasakė, kuo šerti, ir griežtai paliepė bent porą kartų per dieną išvesti į lauką.
Pirmiausia paglosčiau keturkojį, po to pabandžiau perbraukti šukomis per trumpą plauką. Padarui, kurį kažkodėl draugas pavadino Bobu, jos nepatiko. Nė neamtelėjęs draugiškai ištraukė jas iš mano rankų, perkando ir laukė, kol pagaliau uždėjęs pavadį tapsiu jo naujuoju šeimininku. Tapau, tiesa, trumpam.
Į dviejų kambarių butą, kuriame gyveno uošviai, mes su žmona bei aštuonerių metų duktė ir nė metų neturintis sūnus, parvedžiau dar vieną gyventoją. Uošviai ramūs, geri žmonės, nieko nesakę akimirksniu užsidarė savo kambaryje, ir aš pasijutau šiokiu tokiu jų buto šeimininku. Žmona vos infarkto negavo, kai gyvūnas pripuolė prie lovytės ir per siaurą tarpą tarp strypų pabandė kyštelėti savo nosį prie mažylio nosies. Duktė taip pat baugiai vertino naują gyventoją.
Vienintelė vieta, kurią sutiko užleisti žmona, tai buvo balkonas. Nuo pirmų akimirkų šuo tapo nepageidaujamas, atstumtas ir tikriausiai tada prasidėjo jo kelias į šunišką tragediją, kurios dalyvis iš dalies buvau ir aš.
Pirma auka – lauke sutiktas šuo
Pirmą vakarą namuose tvyrojo nejauki įtampa ir tyla, lyg kas būtų netikėtai sunkiai susirgęs ar numiręs. Uošvė pirmą kartą neatėjo į mūsų kambarį žiūrėti „Panoramos“ ir aš, mintimis dėkodamas Bobui, kuris tyliai sėdėjo balkone, atsipalaidavęs drybsojau lovoje. Uošvis, kuris niekur nesikišo, pasėdėjęs savo sandėliuke prie taurelės vyno, grįžęs skubiai užkando, kas pakliuvo po ranka, ir dingo miegamajame.
Kai namie visi užėmė savo kampus, o kieme nebuvo matyti kaimynų, nusprendžiau, kad pats laikas išvesti žvėrį pasiganyti. Žmona patikrino, ar jos tėvai užsidarė miegamajame, su dukra savo kūnais uždengė sūnaus lovytę ir leido atidaryti balkoną.
Sunkiai valdydamas Bobą, kuris norėjo viską apžiūrėti, apuostyti, išėjau į kiemą ir vos ne tekinas buvau nutemptas į netoliese esančius žmonių nelankomus laukus. Šeimos draugas, įtaisęs tą gyvą stebuklą, sakė, kad laukuose galiu leisti Bobui lakstyti savarankiškai, bet neperspėjo, kad tuose laukuose gali būti kitų savarankiškai lakstančių šunų, ir geriau būtų, kad jie nesusitiktų.
Neturėjau žalio supratimo apie savo keturkojo charakterio ypatumus, poreikius ar kitas subtilybes. Jis man buvo keistas, iki tol nematytas padaras, pastatęs uošvius į vietą ir suteikęs galimybę žiūrėti „Panoramą“ tik su žmona. Už tai pajutau jam simpatiją ir dėkingumą dar pirmą vakarą. Aš jam taip pat patikau, nes duodant skanėstą tiesiai į nasrus jis nenukando pirštų ir niekur toli nuo manęs nebėgo.
Dar nebuvo sutemę, todėl pamačiau netoliese slampinėjančią neaiškios kilmės ilgaplaukių šunų porelę ir dvi simpatiškas jų šeimininkes, kurios žadino malonius jausmus.
Laikiau savo pareiga prisistatyti pats ir pristatyti naują to lauko šeimininką. Net nepagalvojau, koks buvau teisus galvodamas apie naują lauko šeimininką, o svarbiausia, kad teises į tą plotą Bobas nusprendė pareikšti savarankiškai, be mano protekcijos. Norėjau uždėti pavadį, bet nespėjau.
Neklausydamas mano komandų, jis nulėkė prie ramiai vaikščiojančios ilgaplaukių keturkojų porelės. Aš kiek įkabindamas lėkiau paskui, bet supratęs, kad nepavysiu, sulėtinau žingsnį ir stebėjau vykstančią dramą.
Moterys pilnomis siaubo akimis žiūrėjo į nežinia iš kur atsiradusį iki tol nematytą šunį ir sutrikusios atsisuko į mane. Aš draugiškai pamojavau ir iš toli riktelėjau: „Labas vakaras, kolegės.“ Jos tylėjo ir nedrąsiai prisiartino prie šaunaus keturkojų trejetuko – du ilgaplaukiai ir vienas skustagalvis.
Ar ilgaplaukiams nepatiko naujas draugas, ar paprasčiausiai jie nenorėjo trečio, bet po trumpo apsiuostymo pasigirdo piktas urzgimas.
– Pasiimk tą kiaulę, – riktelėjo piktai viena iš moterų ir kažką pasakė tik jos šuniui suprantama kalba. Tas, įkvėptas drąsaus drąsios šeimininkės poelgio, neatsakingai krimstelėjo Bobą.
Kas vyko toliau, sunku aprašyti žmogiškais rašmenimis. Ramų penktadienio vakarą susiruošusiame miegoti kvartale pasigirdo moterų klyksmai, dviejų ilgaplaukių lojimai, skalijimai ir skausmo pilni inkštimai. Bobo nebuvo girdėti, jis dirbo tyliai, o aš sutrikęs ir su sunkiai slepiamu pasididžiavimu stebėjau tą chaosą.
Moterys klykdamos ir vartodamos įvairius žodžius lakstė apie triukšmingą dulkių kamuolį, nedrįsdamos prie jo prisiartinti. Aš, neturėdamas šuns auginimo patirties, nežinojau, ką daryti, todėl beviltiškai nuleidęs rankas stebėjau Holivudo vertą sceną.
Netrukus vienas iš ilgaplaukių, užmiršęs šeimininkę, lėkė kaukdamas per laukus, o kitas dar bandė bergždžiai kandžiotis, spardytis, tačiau Bobas buvo negailestingas akiplėšoms. Nutaikęs akimirką, kai viskas truputį aprimo, radau drąsos pripulti užsegti pavadį ir atitraukti nugalėtoją nuo konvulsijose besispardančios aukos. Moterys, ištiktos šoko, tylomis žiūrėjo į kruviną Bobą ir bandantį stotis ilgaplaukį.
– Šiaip ar taip, jis jau senas. Kovėsi kaip liūtas, miršta kaip didvyris, – pabandžiau paguosti simpatišką šeimininkę ir pateisinti savo draugą. Jau kitą akimirką supratau, kad pasakiau ne tai, ką reikia sakyti tokiais atvejais. Iš kur aš galėjau žinoti, ką reikia sakyti, – juk tai buvo pirmosios šuniškos šermenys mano gyvenime.
Tai, ką girdėjau eidamas tolyn, neįmanoma aprašyti. Mūsų įmonės šaltkalviai, turintys turtingą rusiškų keiksmažodžių bagažą, atrodė kaip darželinukai. Laimei, Bobas nesuprato tų moteriško pykčio paskatintų žodžių kratinio.
Nuėjęs tolyn į laukus, pagaliau apžiūrėjau savo keturkojį draugą. Nugalėtojas buvo visas kruvinas, gulėjo ant žolytės ir žiūrėjo į mane savo siauromis akimis, lyg norėdamas pasakyti – na, ką, matei, kaip aš tuos hipius patvarkiau? Per anksti atitraukei, tas chamas dar spurdėjo.
Žiūrėdamas į plačius raudonus nasrus, nedrįsau prieštarauti. Tik visiškai sutemus, kad nesutikčiau nuskriaustųjų, pakampiais pasukau namų link. Bobas net įsiręžęs tempė mane kiemais, tikriausiai norėdamas, kol namiškiai nesumigo, ir jiems pasigirti savo linksmu nuotykiu.
Vasara yra vasara, naktys šviesios, o mūsų kiemas buvo neblogai apšviestas. Kai pro vėlyvą porelę kaip garvežys prašniokštė kruvinas, perplėštu šonu, išžiotais plačiais nasrais Bobas, jie sutingę stovėjo, kol aš dingau už kampo. Iki pat namų bandžiau įsivaizduoti, ką pajuto žmonės vidurnaktį, tuščioje gatvėje sutikę tokį duetą.
Bet nespėjau įsigilinti į svetimas mintis, nes buvau Bobo įtemptas į laiptinę, ir apniko neramios mintys – kaip pasirodyti saviškiams. Truputį pravėriau buto duris ir per tarpelį šūktelėjau žmoną.
– Uošviai tupi Bobo nurodytame kampe? – tyliai paklausiau su nežymia linksmumo gaidele.
Mylimoji įtariai žiūrėdama linktelėjo galvą.
– Vonioje kas nors yra?
– Ne, – atsakė vis labiau nerimdama ir stengdamasi žvilgtelėti per durų tarpą.
– Eik miegoti, – tariau griežtai, bet pamatęs piktą žvilgsnį švelniau pridūriau, – eik į kambarį, aš draugą maudysiu. Tuo momentu pro durų tarpą kyštelėjo kruviną galvą Bobas. Žmonos klyksmas privertė atsargiai iškišti galvas iš miegamojo ir uošvius. Bobas, smalsumo vedamas, pabandė pakeliui kyštelėti snukį į jų kambarį, bet uošvės reakcija buvo žaibiška, durys skambiai trinktelėjo ir pasigirdo pilni baimės balsai:
– Jau kažką papjovė.
– Šūdas, – paantrino uošvis.
– Ant stiklo šukės užkritome, – nuraminau senolius ir užsidarėme vonios kambaryje.
Jie iki savo gyvenimo pabaigos nesakė, ką manė ir jautė žiūrėdami per siaurą plyšelį ir matydami į jų vonią vedamą kruviną naują šeimos narį ir balta iškruvinta palaidine mylimą žentą.
Bobui maudytis patiko. Suskaičiavau ant jo kūno tris įvairaus dydžio senus randus, porą šviežių mažų ir vieną gilesnį, kurį paliko ilgaplaukiai avantiūristai.
– Užgrūdintas, patyręs mušeika, teisingai, mažuti, jie pirmieji pradėjo reikšti pretenzijas į mūsų lauką, – švelniai šnibždėjau, glostydamas jo žaizdas, o Bobas inkštė iš malonumo ir vis lindo bučiuotis. Tą malonų bendravimą kartais nemaloniai trikdė prislopinti ir pilni nepasitenkinimo uošvių balsai, kurie išlindo pasivaikščioti, kol mes turškėmės vonioje. Bet pagaliau viskas nurimo, kiek stipriau trinktelėjo uždaromos miegamojo durys ir pasigirdo mandagus beldimas į vonios kambario duris.
Gavęs žmonos informaciją, kad niekas namų koridoriais nesišlaisto, vikriai šmurkštelėjau į savo kambarį. Pamatęs nelaimingą žmonos veidą, norėjau tuoj pat paskambinti draugui ir paklausti, kokį žvėrį jis man įtaisė ir kaip jį auklėti, kad jo nebijotų mano artimieji, bet žvilgtelėjęs į laikrodį atidėjau tą diskusiją kitam kartui.
Po pirmos kruvinos dienos supratęs, kad Bobui negalima lakstyti savarankiškai, uždariau jį balkone, kuriame nepareiškęs pretenzijų jis ir įsitaisė.
– Dabar, gyvendami pirmame aukšte, galime būti ramūs dėl balkono. Niekas nenorės patikrinti, ką mes ten laikome. Kai aš išvyksiu į komandiruotę ir tu susidraugausi su Bobu, galėsi drąsiai miegoti atviromis durimis, nė grotų nebereikės dėti. Pinigėlių sutaupysime, – bandžiau sumažinti nusisukusios žmonos pyktį.
– Tam tavo žvėriui po pusę kiaulės per dieną reikės sušerti, – atkirto piktai ir supratau, kad vėl pasakiau ne tai, ką reikia sakyti penktadienio vakarą, kai visi namiškiai miega, o jų ramybę saugo Bobas.
Brolio perspėjimo nepaklausė
Šeštadienį po žmonos slapto pagalbos skambučio apžiūrėti naujo šeimos nario atlėkė vyresnysis brolis. Jis kelias minutes žiūrėjo į ramiai balkone sėdintį Bobą.
– Norėtųsi paglostyti, bet rankos nekyla, – tarė tyliai, lyg bijodamas įskaudinti šunį. – Žiūri į mane ir negaliu suprasti, ką galvoja. Akys be jausmų, o nasrai kaip ryklio, vienu krimstelėjimu nukąs ranką.
Padaręs tokią išvadą brolis tyliai į ausį sušnibždėjo:
– Gal tas padaras ir gera priemonė uošviams auklėti, bet tavo šeima, manau, nėra laiminga dėl tokio šeimos pagausėjimo. Aš akies kampučiu žvilgtelėjau į žmoną, kuri laikė ant rankų sūnų ir viltingai žiūrėjo į brolį, tikėdamasi, kad tas man įkrės proto. Nieko neatsakiau, o pasiūliau vyrams išeiti pasivaikščioti po rajoną. Žmona tuoj perspėjo tėvukus, kad jų žentas ir Bobas eina pasivaikščioti. Tie supratingai perėjo į saugiausią namų patalpą – miegamąjį kambarį, o mes visi trys išėjome į kiemą.
Priešais įėjimą smėlio dėžėje žaidęs vaikas su dideliu susidomėjimu žiūrėjo į keistą šunį ir net norėjo prieiti paglostyti, bet šalia buvęs tėvelis, apimtas panikos, tuoj jį paėmė ant rankų.
– Prie šito šuns nedrįsk artintis, – tarė griežtai vaikui ir nuskubėjo namo.
Kaimynai pro langus labai nepalankiais žvilgsniais lydėjo einantį kiemu trejetą, tik kaimynė iš trečio aukšto išdrįso draugiškai riktelėti.
– Du broliai, pasikinkę drakoną, išeina miesto reketuoti, – už padovanotą mums mielą šypseną mes jai atleidome tą linksmą, bet neetišką priekaištą ir nukeliavome į atsikovotą iš ilgaplaukių lauką.
Aš sutikau su brolio argumentais apie ne tik šeimos nariams, uošviams, bet ir aplinkiniams gresiantį pavojų, bet žemaitiškas užsispyrimas, o gal kvailas noras turėti tai, ko kiti neturi, neleido prasimušti tiems protingiems žodžiams į galvą.
– Kaip aš atsisakysiu draugo, kuris apgynė mane nuo dviejų ilgaplaukių šunų ir sužvėrėjusių jų šeimininkių, – teisinausi ir rodžiau gilų randą prie peties. – Laikai neramūs, reketai, plėšimai, o aš reisuose, kas apgins mano šeimą ir uošvius?
Taip taręs paleidau Bobą palakstyti. Brolis kaip suakmenėjęs, bijodamas krustelėti, stebėjo po lauką lakstantį gražuolį ir pakreipė kalbą kita linkme. Tik kai šuniukui vėl užkabinau pavadėlį, brolis pabudo iš komos. – Ir tau tokio reikia. Niekas nagų nekištų prie tavo dūdos, o pametus padėtų ją surasti, – pajuokavau broliškai.
– Grįžęs iš reiso rasi savo šeimą balkone, o žvėrį salone, – atkirto brolis ir, beviltiškai numojęs ranka, nukeliavo savais keliais.
Bobas liko su manimi, o aš su Bobu. Net draugui nebeskambinau plačiau pasidomėti apie tą gyvūną. Tada interneto dar nebuvo, knygutės apie šunis neturėjau, o ir nelabai norėjau sužinoti apie jį tai, ko gal visai nenorėjau žinoti. Jis man patiko, ir tiek.
Pirmas konfliktas su uošviu
Savaitgalis praėjo fantastiškai. Aš ir Bobas karaliavome ne tik namie, bet ir kieme. Išėjus į lauką kaimynai, iš toli pasisveikinę, pagarbiai pasitraukdavo iš kelio. Vienas drąsesnis praeivis, žiūrėdamas, kaip šuo įsiręžęs tempia mane per kiemą, su nepasitenkinimu patarė užsidėti antsnukį ir kažkokį tramdomą pavadį. Pasiūliau visa tai pasakyti asmeniškai Bobui ir pasukau jo link. Tas vikriai spruko į savo laiptinę.
Tik kaimynei iš trečio aukšto patiko mūsų duetas, net einant pro šalį numetė dešros galą, kurio Bobui neleidau imti. Maža kas meiliai besišypsančios moters galvoje. Veide šypsena, o dešroje – nuodas.
– Mes tik pačių sumedžiota šviežiena maitinamės, – atsakiau ir pasiuntęs oro bučinį nukeliavau namo.
Žmona lyg kariamas šuo truputį apsiprato su būsimu savo sargu, bet uošviai nė už ką nesileido į draugystę su nauju gyventoju. Jie sau, mes sau. Ir net pietaudavome atskirai. Atlaisvintą uošvių vietą prie stalo draugiškai pasiūliau Bobui. Jam patiko ir vieta, ir maistas, kurį aš valgiau. Žmonos neguodė, kad jis valgo ne daugiau už mane, bet kad labai nesigraužtų, pažadėjau pirmadienį pasidomėti, koks šuniškas maistas rekomenduojamas mano draugui.
– Tegu pasidžiaugia gyvenimu, kol aš namie, – kalbėjau pakiliai, atiduodamas jam paskutinį kotletą iš visai šeimynai skirto dubens, kuriame buvo ir uošvių porcija. – Patys kalti, kad nesėda prie bendro stalo.
Vakare, kai žmona perdavė mums kolektyvinį kaimynų pasipiktinimą, o uošvis, sandėliuke išgėręs papildomą stiklinę vyno, truputį garsiau nei įprastai pareiškė nepasitenkinimą, kad nėra ko užkąsti, įtampa pasiekė kulminaciją ir net prasidėjo pokalbiai pakeltu tonu.
Pasijutau atstumtas kaip ir Bobas. Niekas nenorėjo su mumis draugauti. Vakare žmona nedviprasmiškai pasiūlė persikraustyti į balkoną ir pasidaryti laiptukus iš jo tiesiai į lauką. Nutylėjau, nenorėdamas aštrinti padėties, ir visi netrukus užėmėme savo vietas.
Visą savaitgalį augusi įtampa kaip įtempta styga trūko pirmadienį. Pirmadienio rytą net nustebau pamatęs neįprastai anksti prie virtuvės stalo susėdusią aukščiausiąją namų tarybą: uošvius, žmoną ir net dukrą prikėlė. Puikiai supratau, kad tai ne draugiškas kavos gėrimas prieš darbą, kad vyks auklėjamoji programa.
Griežtas uošvės klausimas, kas tą plėšrūną šers ir vedžios į lauką, kai aš būsiu reisuose, buvo rimtas, šiek tiek prasklaidė galvą gaubusį rūką ir privertė prisiminti savo darbo specifiką. Šunį, kuris vienu krimstelėjimu gali nukąsti ranką, kurį aš pats sunkiai nulaikau, kurio bijo visi kaimynai, kuris nė nemirktelėjęs suėda net uošvio užkandą, patikėti gerbiamų uošvių ar mylimos žmonos globai buvo neatsakinga ir rizikinga, bet aš vis bandžiau rasti kokių nors argumentų Bobo naudai.
Neapsikentęs pirmą kartą per kartu nugyventą gyvenimą ramusis šeimininkas nestipriai trinktelėjo per stalą ir tvirtai pasakė, kad jo namuose šiam padarui vietos nėra. Jei noriu, galiu jį laikyti savo KamAZ arba kraustytis su besočiu monstru į lauką ir ten medžioti maistą. Žmonos ašaros, uošvės maldos ir uošvio trinktelėjimas per stalą įtikino. Pasiėmiau Bobą kartu į darbą, bet pažadėjau sugrįžti.
Gandai pasiekė ir darbą
Buvo įprasta, kad kai aš nebūdavau reise, kartu su manimi į darbą važiuodavo keli netoliese gyvenantys kolegos, bet gandas apie mano draugą pasiekė ir juos. Tą rytą į darbą mašinoje važiavome tik mudu su Bobu.
Kad tai retas, mūsų mieste dar nematytas šuo, supratau važiuodamas miesto gatvėmis. Visi važiuojantys pro šalį susidomėję žiūrėjo į per galinį langą iškištą galingą žmogaus draugo galvą. Sustojus prie šviesoforo, šalia stovinčių mašinų keleiviai tuoj užsidarydavo langus, o Bobas iš tos laimės inkšdavo ir kartkartėmis lyžtelėdavo man sprandą ar paausius.
Kol perėjau per remonto dirbtuves iki KamAZ, mano naują pagalbininką nedaug kas spėjo pamatyti, bet kalbos, kad atsivedžiau skolų išlupinėtoją, pasklido akimirksniu. Bobui padėjau įsiropšti į iki tol jam nematytą namą ir jis, ilgai nesiblaškęs, įsitaisė mano lovoje.
To linksmo ir turiningo savaitgalio metu, kai jaučiausi ne tik namų, lauko, bet ir kiemo šeimininku, nė karto neišgirdau Bobo „au au“. Net kilo įtarimas, ar tik nėra jis nebylys.
Stovint su kolega prie mašinos, šaltkalvis kažką garsiai rėkaudamas ritino pro šalį padangą. Bobui tai nepatiko. Jis staigiai iškišo snukį ir pasigirdo žemas, sodrus „au au“. Kai tas, pakėlęs galvą, pamatė prieš pat nosį raudonus plačius nasrus, metė ratą ir nulėkė į artimiausią boksą, kuriame vyrai taisė sunkią po savaitgalio sveikatą. Bobas džiaugsmingai lyžtelėjo mano atkištą ranką ir vėl ramiai įsitaisė lovoje, o man teko pačiam nuritinti ratą. Dėl KamAZ saugumo nebekilo abejonių, net kažkur nueidamas jo neberakinau.
Nepaisant visų šuns privalumų, puikiai supratau, kad jis negalės su manimi važiuoti į Rusiją ir gyventi namuose, kuriuose nuo pirmų akimirkų tapo atstumtasis ir kur visi jo bijo. Bobu susidomėjo dirbtuvių meistras. Pietų pertraukos metu kartu parėjome į jo namus.
Jo žmonos reakcija buvo tolygi mano žmonai. Bet reikėjo matyti, kas vyko, kai neseniai pradėjęs vaikščioti vaikas ištiesęs rankas puolė pasitikti šuniuko, tas šoktelėjo į priekį ir, nežinau, tyčia ar netyčia, iš meilės ar kokio kitokio šuniško instinkto dantimis švelniai krimstelėjo vaikui veidą. Pasisekė, kad tvirtai laikiau už pavadžio, vaikui kraujas pasirodė tik iš lūpos. Po to prasidėjo vaiko verksmas, motinos isterija, ir aš su Bobu grįžau į KamAZ.
Po poros dienų turėjau išvažiuoti į reisą ir suvokimas, kad reikia surasti šuniui naują šeimininką, varė į neviltį, nes suaugusio, stambaus, nenuspėjamo patino niekas imti nenorėjo, o jis man vis labiau patiko.
Supratęs realybę, paskambinau draugui. Papasakojau apie nesvetingus uošvius, baugščią žmoną, piktus kaimynus ir garbingą kovą dėl lauko, jis viską suprato ir pažadėjo išgelbėti šeimą ir ją supantį pasaulį.
Trečiadienį atvažiavo į namus žmogus. Neklausiau, kas jis. Papasakojau apie mūsų žygius ir tvirtą vyrišką Bobo charakterį. Svečias atlaidžiai šypsodamasis klausė, po to be jokios baimės paglostė ir pašnekino šunį, kuris nerodė jokios agresijos.
– Kaip jūs nebijote nepažįstamo, nenuspėjamo šuns? – nusistebėjau.
– Jis jaučia, kad aš jo nebijau, – atsakė trumpai ir uždėjo savo atsivežtą pavadį. Žvilgtelėjo į pro durų plyšelį stebinčius mano uošvius ir žmoną, kuri su palengvėjimu spaudė prie krūtinės sūnų:
– Tokiam šuniui reikalingas tvirtas šeimininkas ir vadas, o ne draugužis, – burbtelėjo, ironiškai nužvelgė mane ir pasuko durų link.
Šuo, matyt, buvo pratęs prie dažnos šeimininkų kaitos, todėl visai ramiai nusekė naują šeimininką, o uošviai tuoj išėjo iš miegamojo ir drąsiai nušlepsėjo į virtuvę. Aš išlydėjau savo draugą ir jį paėmusį žmogų.
Prieš įšokdamas į mašiną, Bobas stabtelėjo ir atsisuko. Man pasirodė, kad jis šyptelėjo savo plačiais nasrais ir draugiškai pamerkė akį, lyg sakydamas – mes dar susitiksime. Penkių dienų draugystė pasibaigė, bet tik tą kartą, nes tas jo mirktelėjimas atsisveikinat buvo pranašiškas. Juk šunys nujaučia ateitį geriau nei žmonės.
bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/po-kaimisku-darbu-viesa-egzekucija-prie-tvarto.htm"="">bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/po-kaimisku-darbu-viesa-egzekucija-prie-tvarto.htm"" target="_blank">Antroje pasakojimo dalyje sužinosite, kaip toliau klostėsi šeimos gyvenimas ir kaip antrasis autoriaus susitikimas su atstumtuoju Bobu pasibaigė tragedija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
