Šiuo metu esu nedidelio Lietuvos miesto pusiau privačios gimnazijos abiturientė. Su elementaraus žmogiškumo stoka ir patyčiomis susiduriu kone kasdien. Ir viso to aukomis tampa mokytojai. Štai visai nesenas atvejis. Viena mokytoja patraukė per dantį vaikiną, kuris per jos pamoką blaškė kitus savo kalbomis ir nuolat pertraukinėdamas mokytoją, rodė jai nepagarbą.
Ši pastaba nebuvo užgauli, bet klasės erelis pasijuto nepaprastai įžeistas, pažėrė mokytojai į veidą keiksmų tiradą ir netgi išvadino ją debile. Keletas mergaičių bandė apraminti įsisiautėjusį bendraklasį. Vėliau joms teko išgirsti apie jo ketinimą jas „atjungti“.
Tokie dievukai jaučiasi nebaudžiami, nes mokyklos valdžia yra suinteresuota ne apginti mokytojo orumą ir saugią darbo vietą, bet išsaugoti mokinį, o tuo pačiu ir mokinio krepšelį. Čia ir susiduriama su problema, kai vertybių kovoje pagarba suaugusiam žmogui pralaimi pinigams ir „vaiko teisėms“.
Kita situacija. Prieš pamoką užėjau į klasę pasilikti kuprinės ir pamačiau, kaip mokytoja prašo pasilikti vieną mokinį per pertrauką pokalbiui, nes jo elgesys per pamoką buvo trikdantis. Berniukas nenoriai liko klasėje ir žvelgė į mokytoją su aiškiai matoma panieka. Mokytoja bandė auklėti mokinį moralais, o šeštokas (beje, augantis gana pasiturinčioje ir gerbiamoje šeimoje) rodė mokytojai visapusišką nepagarbą: demonstratyviai jos neklausė, maivėsi ir vaidino prieš savo draugelius, laukiančius tarpduryje.
Šis įvykis būtų paskendęs panašių atvejų kontekste, jeigu ne vienos mano „Facebook“ draugės, berniuko sesers, įrašas. Tiksliai pacituoti negaliu, bet jis buvo daugmaž toks: „Šiandien mano broliukas grįžo iš mokyklos labai įskaudintas, nes viena mokytoja jį išvadino debilu. Niekada negalėčiau patikėti, kad tokie dalykai vyksta gimnazijoje, kurią pati baigiau.“
Patikėkite, savo ausimis girdėjau visą pokalbį, bet mokytoja nieko panašaus nesakė. Paradoksalu, tačiau kalčiausia šioje situacijoje liko būtent ji.
Tokie vaikai, tariami angeliukai, suburia visą armiją savo užtarėjų: pradedant vaikų teisių gynėjais, baigiant tėvais, kurie pasiruošę išdraskyti akis ir viešai išdergti mokytojos vardą dėl savo brangiausio, mylimiausio ir nekalčiausio vaikelio. Turbūt jie net neįtaria, koks atsimainymas kiekvieną rytą įvyksta mokyklos suole.
Ir tai tik keletas pavyzdžių iš mokyklinio gyvenimo, kai kalčiausi lieka mokytojai. Iš mokinio atimtas telefonas, nes šis juo naudojosi per kontrolinį? Kaip mokytojas drįso! Tai juk mokinio nuosavybė. Abiturientas neišlaikė egzamino? Kokie mokytojai, jei per dvylika metų nesugebėjo jo išmokinti. Mesti iš darbo tokius be jokio pasigailėjimo. Jie neverti mokytojo vardo.
Aš esu psichiškai sveika ir pilnametė pilietė, todėl esu įgali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Taip pat ir už egzamino rezultatus. Jeigu aš jų neišlaikyčiau, dėl to būčiau kalta tik aš. Ne mokytojai, ir ne Nacionalinis egzaminų centras, bet aš pati, nes žmogui, kuris turi galvą ant pečių ir pakankamai žinių joje, egzaminas nėra viso gyvenimo iššūkis ir tragedija dėl kurios reiktų juodinti mokytojų ir mokyklos vardą.
Visi žmonės nori būti gerbiami ir išlaikyti savo orumą. Deja, daugeliui šiuolaikinės visuomenės mažųjų stabų sunku suprasti net tokia elementarias žmogiškumo taisykles. Dažnai tenka išgirsti apie vykstančias akcijas prieš patyčias. Tikrai gražu ir pagirtina, kad yra žmonių, kurie stengiasi atkreipti dėmesį į opias mokyklos problemas, bet tai tik ledkalnio viršūnė. Mokytojai vis dar lieka ta grupe, kuriai tenka dirbti pavojingomis sveikatai sąlygomis, išgyvenant nuolatinį stresą, valdžios ir mokinių tėvų spaudimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
