Aš tikiu, kad jis būtent tada pamatė žvaigždę, kurią buvo lemta pasiekti praslinkus daugeliui metų. Gali būti, kad naujagimis tą dangų matė per gimdymo palatos langą, o Tėvelis rogutėse jį vežė truputį vėliau, bet ar tai svarbu? Diena šen, diena ten, svarbu, kad tie du vaizdai susijungė į vieną ir padovanojo nuostabų pranašišką prisiminimą, lydintį šį žmogų iki šių dienų.
Ilgų reisų metu, kada valandų valandas sėdžiu prie sunkvežimio vairo, žiūriu pro langą ir nieko neveikiu, dažnai nugrimztu į prisiminimus. Man kol kas nesiseka prisiminti trumpo kelio iš motinos įsčių į akušerio rankas, pirmo, bet, deja, ne vienintelio pliaukštelėjimo per užpakalį, trumpo pagulėjimo ant stipriai sumažėjusio Mamytės pilvo, pirmo gurkšnio pieno ir dangaus, apgaubusio mano kelionę namo. Tikriausiai gimdymo palatos langas buvo uždengtas, o namo mane vežė ne rogutėmis, o Tėvelio vairuojamo sunkvežimio GAZ 51 kabinoje.
Paskutiniu metu vis bandau atsekti pirmuosius įvykius ar kokius likimo siųstus ženklus, atvedusius mane į tą profesiją, kurios atstovas esu jau trisdešimt penkerius metus.
Vieno kaskadininko paklausė, kada jūs supratote, kad norite ir būsite kaskadininku. Jis juokais, o gal visai rimtai, priminė seną filmą, kuriame ištrūkęs iš motinos rankų aukštais, ilgais laiptais žemyn darda vaikiškas vežimėlis (filmas „Šarvuotis Potiomkinas“, riedantis vežimėlis nuo laiptų Odesoje).
Kaskadininkas garantavo, kad tame lemtingame vežimėlyje gulėjo jis. Sunku pasakyti, ką jis jautė, ką matė, bet aš, važiuodamas iš gimdymo namų Tėvelio GAZ 51 sunkvežimio kabinoje, ant Mamytės rankų jaučiausi saugiai, patogiai ir pilnais plaučiais traukiau benzinu, tepalais, dulkėmis pagardintą neramų 1961 metų orą (TSRS ir JAV konfrontacija Karibų jūroje, vos nesukėlusi trečio pasaulinio karo). Tai tikriausiai ir buvo tas pirmasis įvykis, nulėmęs profesiją, bet, aišku, jų būta ir daugiau.
Pradėjęs savarankiškai vaikščioti ir mąstyti, išsiruošiau žygin į šalia namų esantį mūsų sandėliuką. Tame nedideliame plotelyje buvo nuostabus Tėvelio vairuotojo rojus. Įvairios keistos detalės, gražiai ir toli riedantys guoliai, raktai, laidai, veržlės ir, svarbiausia, nemažas indas marmelado, o tiksliau – tamsaus, tiršto tepalo, liaudiškai vadinamo solidolu.
Man labai patiko jį tepti ant įvairių detalių, guolių, durų, nosies, o palaižius vyriškai nusišluostyti rankas į savo kelnes ir pilvą. Net mano Tėvelio, vairuotojo profesionalo, nervai neišlaikė nuo sandėliuke pamatyto vaizdo, o ką jau kalbėti apie Mamytę. Tikriausiai sukrėstas to įvykio Tėvelis pakeitė darbo vietą ir perėjo į švaresnį darbą. Mane perdavė brolio globai, o pats tapo autobuso vairuotoju.
Manęs netenkino vienos broliškos jėgos varoma transporto priemonė ir aš puoselėjau slaptą mintį kada nors pasijusti pilnateisiu autobuso vairuotoju. Kas gali būti maloniau, kai dešimtys keleivių žiūri į tavo pakaušį ir tik išlipdami pamato pavargusias, gražias ir tyras vairuotojo akis.
Mamytė sakydavo, jei labai ko nors gražaus ir gero nori, tai tie norai anksčiau ar vėliau išsipildo. Labai to norėjau, bet išsipildymo, teko truputį palaukti.
Paaugus tiek, kad pasilipęs ant kėdės galėjau šeimininkauti viršutinėje Tėvelio spintos lentynoje, kurioje buvo man labai reikalingi daiktai, vienas iš norų išsipildė. Tikriausiai labai rimtai atrodžiau išvažiavęs iš namų į kiemą su per petį permestu vairuotojo konduktoriaus krepšiu ir seno dviračio ratu rankoje. Akimirksniu prie mano vaikystės stotelės susirinko kiemo mergaitės, berniukai ir tvarkingai susėdo ant žolės. Kas pasikišo po užpakaliu akmenį, kas pagalį, o kas įsitaisė tiesiais ant žemės.
Tada neišlepę buvome, džiaugėmės, kad tik veža, o kai dar vairuotojas savas, tai ir stati buvo pasiryžę važiuoti. Aš išdidžiai ėjau per vidurį ir, daug nesigilindamas į įvairius skaičius bei grafas, atplėšinėjau keleiviams bilietus. Savo draugei Natalijai atplėšiau patį ilgiausią, nes vyliausi, kad ji mano autobuse toliausiai važiuos.
Pasiėmęs į rankas ratą, atsisėdau priekyje ir nuoširdžiai iš visos vaikiškos sielos birbiau, pypsėjau praeiviams, mirksėdamas akytėmis vaizdavau posūkių lemputes, sukinėjau vairą ir lingavau, o laimingi keleiviai kartu lingavo ir linksmai dainavo.
Linksmą kelionę nutraukė ne laiku pasirodęs kontrolierius Tėvelis. Nepadėjo net graudžios Natalijos ašaros. Grąžinę bilietus, keleiviai išsilakstė, o vairuotojas buvo už ausies parvestas namo. Už važiuojamo atstumo kainos neatitinkančių bilietų dalijimą atkentėjo užpakalis, tačiau trumpas, linksmas, bet skausmingas pirmas savarankiškas reisas davė ir naudos.
Dalindamas bilietus konduktoriaus krepšyje pastebėjau keistai barškančią piniginę. Tada nespėjau patikrinti, kas ten viduje yra, bet užgijus sėdimajam plotui ir Tėveliui ilsintis prieš naktinį reisą, vėl tyliai prisistūmiau kėdę prie spintos ir patikrinau, kas ten taip gundančiai skambčiojo. Paėmiau tik nedidelę vaikišką saujelę turinio ir su savo Natalija nubėgau pirkti ledų. Nusipirkome po dvi ledų porcijas ir pyragaitį.
Grįžus prie durų pasitiko Tėvelis. Natalijos ašaros vėl buvo beprasmės. Jos akys paraudo nuo ašarų, o mano brangiausia vairuotojo vieta – nuo diržo.
Tai buvo vieni iš pirmųjų ryžtingų, bet skausmingų žingsnių trasos link, bet, kaip vėliau įsitikinau, dar ne pagrindiniai. Netrukus du vienas paskui kitą sekę įvykiai užtvirtino pasirinktą kelią morališkai ir fiziškai.
Tais laikais Klaipėdos Sportininkų gatvėje buvusioje parduotuvėje „Vaikų pasaulis“ stovėjo mašina. Vilkikas su puspriekabe, panašus į tą, kurį dabar vairuoju, bet tas pirmasis, vaikystės, sunkvežimis buvo milijoną kartų geresnis, nes turėjo išvestą laidą, pultelį, du mygtukus, nedidelį vairą tame pultelyje ir kainavo net šešis rublius. 1966-67 metais tai buvo dideli pinigai.
Labai ilgai prašiau kiekvieną kapeiką taupančių Tėvelių tų šešių rublių ir gavau. Kaip tikras didelis vyras vienas pats nulėkiau į „Vaikų pasaulį“ parsivaryti svajonių mašinos. Iš tos laimės neatkreipiau dėmesio, kad tai paskutinė mašina, kad dėžė atplėšta, niekas nepatikrino mašinos, o pardavėja nedavė, o gal nepaėmiau čekio. Tos visos smulkmenos buvo niekinės palyginus su įsigyta transporto priemone, kokios niekas kieme dar neturėjo.
Kai parsinešus namo svajonė, pavažiavusi porą žingsnių, sustojo, pagalvojau, kad kažko nemoku. Bet valdymas buvo toks paprastas ir aiškus, kad net mano Natalija, kuri vis dar žaidė su lėlėmis, lengvai susigaudė. Mygtukas pirmyn, mygtukas atgal, vairas kairėn, varas dešinėn, bet mašinos viduje kažkas barškėjo ir ji nevažiavo. Natalija guodė, palaikė morališkai, padavinėjo įvairius raktus, o aš bandžiau išsiaiškinti kodėl viduje mašinos kažkas barška ir ji nevažiuoja.
Remonto darbai pasibaigė grįžus iš darbo Mamytei. Pamačiusi ant stalo aukštyn ratais gulintį sunkvežimį ir neradusi pirkimo čekio, atėmė instrumentus ir liepė laukti Tėvelio. Kai jis vakare parėjęs pasakė, kad sutrupėjęs pagrindinis dantratis ir tokio jo sandėliuke nėra, plyštančia iš skausmo širdimi supratau, kad tą mašiną teks stumdyti kaip ir prieš tai turėtą traktorių mediniais ratais. Tačiau patirtas šokas bei nuskauda tik sustiprino ryžtą kada nors atsisėsti už tikro sunkvežimio vairo, kurio visi dantračiai tvarkingi ir nestyro laidai, vedantys į primityvų pultelį.
Tėvelis, kad nors kiek sušvelnintų patirtą nuoskaudą, pasiėmė į tolimą kelionę. Tada dar toliau dėdės Juozo sodo neteko būti, o čia rimtas reisas į Estijos sostinę Taliną. Tuo kartu Tėvelis vežė ekskursiją į tą miestą, o aš visą kelią sėdėjau garbingoje konduktoriaus vietoje.
Nerūpėjo man aplinkiniai vaizdai, miestai, gidės pasakojimai, nes nebuvo kada klausytis tų plepalų ir dykai ganyti akis. Aš dirbau kartu su Tėveliu ir pilna burna valgiau įvarius skanėstus, kuriais mane gausiai vaišino ekskursantai.
Skanėstai skanėstais, bet konduktoriaus darbą vykdžiau sąžiningai. Laikas nuo laiko pasivaikščiodavau tarp keliaujančių, „patikrindavau“ ar visi turi bilietus, ar ko nors skanaus nenuslėpė nuo manęs ir grįžęs į savo vietą mokiausi vairuoto abėcėlės.
Tada pirmą kartą teko akivaizdžiai įsitikinti, kad vairuotojo darbas – ne vien didelis, tvirtose Tėvelio rankose spaudžiamas vairas, besidriekiantis toli už horizonto kelias, prasilenkiančios ir man pypinančios mašinos, linksmi ekskursantai. Šitoje gražioje pasakoje yra ir akimirkų, kada tenka vairuotojui būti panašiu į mane po žygio į sandėliuką.
Taline Tėvelio autobusui nuleido padangą. Aš buvau tas pagrindinis pagalbininkas, kuris padavinėjo veržles ir atidžiai stebėjo darbų kokybę. Kai nuėmęs ratą ir pastatęs jį prie autobuso Tėvelis kažkur nuėjo, aš kaip pilnateisis ekipažo narys laikiau savo šventa pareiga tą ratą apžiūrėti, paliesti, išsitepti ir, savaime suprantama, vyriškai paspardyti.
Truputį persistengiau. Ratas susvyravo ir nugriuvo. Ant manęs griūvantis ratas prilygo dangui, kuris pasakoje griuvo ant katinėlio, bet šis turėjo kur bėgti, jis bėgo į mišką. Aš neturėjau kur trauktis, nes tai buvo mano autobusas, mano ratas ir mano gyvenimas.
Visu savo mažu kūnu priėmiau tą likimo mestą iššūkį. Į klyksmą, sklindantį iš po rato, subėgo visi aikštelėje buvę žmonės ir vairuotojai. Ekskursantai pasimetė, lakstė, skėsčiojo rankomis ir tik vairuotojai šaltakraujiškai atkėlė ratą ir išlaisvino savo kolegą.
Kai atbėgęs Tėvelis pamatė verkiantį, šlubčiojantį, murziną, bet gyvą savo sūnų, nusišluostė prakaitą ir pranašiškai tarė: „Na va, dar vieną vairuotoją prirašėme.“ Ir jis buvo teisus, nes tas įvykis tikriausiai buvo tas, kuris tvirtai ir negrįžtamai įspaudė mane į vairuotojo profesionalo kelią.
Dabar, sėdėdamas tikro sunkvežimio kabinoje, su nostalgija prisiminęs kelionę „gaziko“ kabinoje iš gimdymo namų, tepalu ištepliotą sandėliuką, nosį, rūbus, pirmą savarankišką reisą su kiemo vaikais, kurio metu savo Natalijai atplėšiau patį ilgiausią ir gražiausią bilietą, brokuotą mašiną iš „Vaikų pasaulio“, autobuso ratą, prispaudusį prie Talino asfalto, galiu drąsiai pasakyti, kad iš gimdymo namų pakliuvau tiesiai į trasą, kurioje tebesu iki šių dienų.
Kaip Ariogalos šaltinėlis nesustodamas teka ir mūsų gyvenimas. Atrodo, dar vakar sėdėjome vežimėlyje, stumdėme traktorių mediniais ratais, mokėmės įvairių gyvenimo abėcėlių, o jau artėja diena, kada teks nuo vaikystės vairuojamam automobiliui sustoti paskutinėje stotelėje prie šaltinio. Atsigėrę jo tyro vandens ir numalšinę gyvenimo troškulį, pasitrauksime, užleisime vietą kitiems.
O jis ir toliau nesustodamas tekės, kviesdamas žmones nepraeiti pro šalį, prisėsti, pailsėti, prisiminti nugyventą gyvenimą, atsigaivinti ir palinkėti ateinančioms kartoms sočiai atsigerti nuostabaus vandens iš šaltinio vadinamu Gyvenimu..
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
