Jau traukiau piniginę susimokėti už prekes, bet kasininkė paklausė, ar nenorėsiu dar ko nors įsigyti. Ir mostelėjo ranka kasos link į išdėliotas prekes. Galbūt klystu, bet man pasirodė, kad ji norėjo man parodyti vieną labai nevykusį magnetuką, pagamintą iš medžio, ant kurio „puikavosi“, o gal teisingiau būtų sakyti, gėdą be reikalo nukirstam medžiui darė netaisyklinga kalba parašyta frazė: „Svarbeuse kaška dariti“ (būtent šitaip parašyta!).
Klausiau pardavėjos, ar ji nori, kad aš savo vaikus beraščiais užauginčiau ir ar jau tokia tapo šiandieninių knygynų misija, bet ji tik pradėjo juoktis ir apsimetė nieko nesuprantanti.
Nors laikau save šiuolaikiška moterimi, tačiau beraštystės madai nepritariu ir nepritarsiu. Turiu susikūrusi „Facebook“ anketą ir seku ne vieną man įdomų visuomenės veikėją, tačiau keletą jų jau esu ištynusi būtent dėl šios kvailos mados vaikymosi, o gal net kūrimo. Man visai nejuokinga, kad į savo gana sklandžius tekstus jie vis įterpia kokius nors žodžius ar frazes, parašytus su klaidomis.
Gal ir būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ar jau tikrai taip gerai mokame savo kalbą, kad leidžiame sau iš jos tyčiotis?
Patikėkite, didžiuotis dar tikrai per anksti. Dirbu įstaigoje, kurioje kasdien tenka susidurti su suaugusiais žmonėmis, kurie neretais atvejais net vardo be klaidų nesugeba parašyti.
Ar jie neturi „Facebook“ anketų ir neseka visuomenės veikėjų? Ir ar jie, matydami potencialių autoritetų su klaidomis rašomas žinutes, nevertina to kaip pavyzdžio? O jei toks dar nueitų į knygyną nuoširdžiai norėdamas patobulinti kalbos žinias ir jei jam ironiškai šmėžuotų kažkieno supuvusio humoro beraštiški juokeliai?
Ar tokiu atveju atsakomybė neturėtų gulti ant tų žinomų visuomenės veikėjų, knygynų, suvenyrų gamintojų pečių? Ar visi neturėtume pasidalinti atsakomybės už tuos likimo ir taisyklingos rašybos plunksnos nuskriaustus piliečius? Aš nenoriu tokios naštos, todėl išreiškiau savo poziciją knygyne ir todėl rašau čia.
Ar tam knygnešiai gyvybes aukojo, kad mes tyčiotumėmės ar neprieštaraudami pritartume tokiems dalykams?
Berašant kilo mintis: ar nekeista, kad lietuviškame knygyne prie pat kasos brukami iš lietuvių kalbos tyčiotis skatinantys suvenyrai? Gal Valstybės saugumo departamentui (VSD) derėtų pasidomėti, kur jie pagaminti ir kieno dėka jie taip pagarbiai nugulė ant lietuviško knygyno prekystalių?
Kažkam gal ir palanku, kad atsisakytume savo identiteto, pradedant pagarba savo kalbai. Siūlau nelikti abejingiems, boikotuoti tokias prekes ir jokiu būdu nesekti ir neskleisti tokių madų bei mokytis ir mokyti pagarbos savo kalbai ir kultūrai, nes būtent tai yra svarbiausia, o ne svarbeuse!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
