Man rodos – pastarųjų. Nes visi užsiėmę, neturim kada ar tiesiog neprivalom atsakyti. Neprivalom tai neprivalom. Piliečiai taip pat vis dažniau pradeda naudotis ta nuostata – neprivalo eiti, daryti, dirbti, žiūrėti, skaityti, balsuoti. Pirmą laišką į viešą įstaigą parašiau aštunto dešimtmečio pabaigoje. Nusiunčiau į Klaipėdos dienraštį neutralių anekdotų rinkinėlį, pavadinęs jį linksmomis istorijomis. Net nustebau po mėnesio iš redaktoriaus gavęs atsakymą į tokį niekinį dešimtoko laiškelį. Pamenu griežtą atsakymą, kad tokios istorijos tinka užstalėje, o ne rimtam dienraščiui.
Po kiek laiko pabandžiau nusiųsti, kaip man pasirodė, ne į tokį rimtą leidinį apsakymą „Briedžiukas“. Iš jaunimui skirto laikraščio gavau daug malonesnį atsakymą, bet svarbiausia, kad nepatingėjo, rado laiko mašinėle atstuksenti ir paprastu paštu atsiųsti.
Šiais laikais daug kur rašiau ir net į Prezidentūrą. Nustebau gavęs oficialų kanceliarinį atsakymą, bet ir tai malonu. Juk negali prezidentė kiekvienam asmeniškai gerą žodį parašyti. Tam ir yra mūsų išlaikomi gyvi atsakovai.
Mane, kaip ir daugelį Lietuvos žmonių, prieš kurį nuoširdžiai sužavėjo tolimųjų reisų vairuotojo numegzta suknelė.
Vyrui, tolimųjų reisų vairuotojui, numegzti suknelę neužtenka vien laisvo laiko, reikia dar mokėti virbalų sukiojimo magijos ir didelės kantrybės. O kai ta suknelė atsidūrė Anglijos karališkuose rūmuose, o mezgėjas gavo atsakymą, manau, jį patį ir daugelį Lietuvos žmonių tai nustebino. Iš vietinių negali sulaukti laiškelio, o čia iš Anglijos.
Pabandžiau įsitikinti, ar mūsų gerbiama prezidentė laikosi rinkiminio pažado, kad jai rūpi visi Lietuvos žmonės, kiekvienas iš mūsų. Parašiau ir nusiunčiau mūsų prezidentei naujametinę dovaną – savo rašytą romaną „Tamerlano kraujo vaikai“. Neteko girdėti, kad kažkas iš Lietuvos vairo brolių būtų parašęs knygą.
Mano laiškas skambėjo taip:
„Laba diena, gerbiama Prezidente,
Esu tolimųjų reisų vairuotojas. Jūs tikriausiai esate daug girdėjusi neigiamų atsiliepimų apie šios profesijos žmones. Pripažinsiu, kad yra dalis tiesos, bet, manau, tą neigiamą įvaizdį formuojančių vairuotojų yra mažuma. Didžioji dalis vairo brolių – tai sunkiai dirbantys, retai būnantys namie žmonės, tarp kurių yra tokių, kurie sugeba numegzti net puikias sukneles.
Baigiant vidurinę mokyklą, per išleistuvių vakarą visi mokiniai užrašė svajones ir paliko jas saugoti mokytojai. Praėjus penkiolikai metų tie vokai su mūsų svajonėmis buvo mums grąžinti. Manajame buvo tik dvi svajonės. Viena, kad mano klasiokė ištekėtų už manęs. Ta svajonė išsipildė praslinkus keliems metams ir iki šiol laimingai gyvename.
Antroji – kada nors išleisti knygą. Šios svajonės išsipildymo teko laukti daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Parašiau knygą, žmona ištaisė gramatines klaidas ir savarankiškai, be jokių redaktorių pagalbos, ją išleidome.
Suprantu, kad tai nėra ta knyga, kurią reikia būtinai perskaityti, kad joje yra daug vienokių ar kitokių klaidų, bet tai yra mano svajonės išsipildymas. Šventame rašte rašoma „...belskite ir bus atidaryta, prašykite ir bus duota...“
Aš ne šventasis, todėl parašysiu paprastai – svajokime ir svajonės išsipildys. Mano svajonė išsipildė.
Linkiu ir jums, gerbiama Prezidente, kad ir Jūsų svajonės išsipildytų.
Pagarbiai, Kęstutis Grubliauskas.“
Deja, nusivyliau. Nors Daukanto aikštė daug arčiau mano kaimo nei Anglijos karalienės rūmai, bet negavau jokios žinios. Praslinkus dviem mėnesiams, nusprendžiau truputį įgelti. Daug nefilosofavęs priminiau, kad esu Lietuvos pilietis ir nors mano darbelis ne toks vertingas kaip suknelė Anglijos karalienei, bet aš stengiausi.
Atvirai prisipažinsiu, atsakymo nesitikėjau. Bet jau kitą dieną gavau atsakymą iš prezidentūros ir pasijutau labai nejaukiai:
„Gerbiamasis Kęstuti Gubliauskai, Atsiliepdami į Jūsų laišką dėl negauto atsakymo, norime Jus informuoti, kad atsakymą – padėką už Jūsų knygą ir Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotrauką su autografu išsiuntėme Jums 2015-01-14 registruotu paštu Jūsų nurodytu adresu – Klaipėdos r.
Tačiau Jūs neatsiėmėte registruoto laiško iš pašto skyriaus, todėl 2015-02-26, t.y. šiandien, jis buvo grąžintas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai. Norime pranešti, kad šį grąžintą laišką šiandien pakartotinai išsiuntėme Jums paprastu paštu ir tikimės, kad jis sėkmingai pasieks adresatą.“
Po to, kai mūsų kaime panaikino vietinį pašto skyrių, nuolat turime problemų dėl laiškų. Pranešimų apie registruotus laiškus negauname, o keletą kartų jie atsidūrė pas tolokai gyvenančius kaimynus. Paštininkas sumaišė b su 8.
Kai žinodavome apie numatomą siuntą, patys skambindavome ir važiuodavome pasiimti į centrinį miesto paštą. Nuvykome ir šįkart.
Pasiteiravome, kodėl registruotas laiškas (neminėjome iš kur) mėnesį pragulėjo pašte, o mes negavome pranešimo. Liepė parašyti skundą, kurį išnagrinės per 30 dienų. Užpildėme elektroninę skundo formą, bet dėl visa ko žmona nuvažiavo į paštą ir pasakė, kokio laiško laukėme. Pašto darbuotoja labai nustebo ir pasakė, kad taip negali būti.
Bet laiško kopija, siusta registruotame laiške ir Prezidentūros atsakymas elektroniniu paštu liudijo ką kita. Pažadėjo paskambinti pirmadienį ar antradienį ir pasakyti, ar yra atėjęs laiškas, bet tuoj apgailestavo, kad neregistruotų laiškų jie nemato.
Nežinau, kas padėjo – siuntėjo adresas ar mūsų įkyrumas, bet raštišką atsakymą į skundą gavome ne po trisdešimties, o po keleto dienų.
“Laba diena,
AB Lietuvos paštas (toliau – bendrovė), atsakydama į Jūsų 2015-02-26 skundą, dėkoja Jums už suteiktą informaciją ir nuoširdžiai atsiprašo dėl netinkamai suteiktų pašto paslaugų.
Gavus Jūsų skundą, su jame nurodytomis aplinkybėmis supažindinti Klaipėdos centrinio pašto darbuotojai. Apgailestaujame, kad galimai dėl laiškininko, aptarnavusio (......) kaimą, neatsakingai vykdomų tiesioginių pareigų, nebuvo užtikrintas tinkamas pašto paslaugų teikimas. Minėtas darbuotojas bendrovėje jau nedirba, todėl neturime galimybių pasiaiškinti pašto siuntų pristatymo aplinkybių.
Šiuo metu dirbantis laiškininkas supažindintas su Jūsų pastabomis bei įpareigotas užtikrinti tinkamą pašto siuntų bei pašto siuntos gavimo pranešimų pristatymą. Pašto viršininkui nurodyta sustiprinti darbuotojų darbo kontrolę. Apgailestaujame, kad teikiant pašto paslaugas nebuvo išvengta nesklandumų bei dėl Jūsų patirtų nepatogumų. Esame dėkingi, kad atkreipiate mūsų dėmesį į iškilusias problemas ir tikimės, kad ateityje Jūsų, kaip kliento, lūkesčiai bus patenkinti ir neprarasite pasitikėjimo mūsų bendrove.“
Tačiau, nesulaukėme nei laiško, nei skambučio. Kovo 6 dieną, penktadienį, žmona vėl apsilankė centriniame pašte. Ten nuramino, kad laiškai Lietuvoje keliauja iki septynių darbo dienų ir vėl pažadėjo paskambinti, kai tik laiškas iš Prezidentūros pasirodys pašte.
Liepė laukti, tai ir laukėme, juk neisime patys ieškoti. Nors aš pats visą tą laiką buvau toli nuo namų, bet kasdieną pasidomėdavau, ar pasiekė laiškas mano kaimą. Tik kovo 12 d., nurimus šventiniam šurmuliui, paskambino žmonai iš pašto ir pranešė, kad prezidentės nuotrauka Klaipėdos centrinio pašto vis dar nepasiekė. Kovo 13 d. dar kartą paskambino, bet ir vėl nuliūdino.
Nebevarginome pašto vadovybės skundais ir vizitais, o dar kartą parašiau prezidentei, sakydamas, kad vis dar nesulaukiau nuotraukos ir kad tai atrodo kaip nepagarba ne tik eiliniam piliečiui, bet ir pačiai prezidentei.
Kuo toliau, tuo labiau blėso viltis sulaukti prezidentės nuotraukos, nes per tiek laiko ir senasis Lietuvos paštas su arkliais būtų atgabenęs laišką iki mūsų kaimo.
Negavęs jokio atsakymo iš Prezidentūros į kovo 13 dieną išsiųstą elektroninį laišką, kovo 21-ąją parašiau dar vieną skundą į paštą bei tiesiai prezidentei.
Ir įvyko stebuklas. Kovo 24-ąją paskambino žmonai iš Vilniaus pašto ir pranešė, kad dingęs laiškas atsirado, bet nuliūdino, kad jį galėsiu paimti tik aš. Žmona labai nustebo, kodėl ji negalės paimti pakartotinai išsiųsto neregistruoto laiško. Juk jis turėtų būti pašto dėžutėje, iš kurios gali paimti bet kuris šeimos narys.
Darbuotoja iš Vilniaus liepė kreiptis į Klaipėdos centrinį paštą. Nepraslinkus nė valandai paskambino Klaipėdos pašto darbuotoja ir paprašė žmonos atvykti ir atsinešti kokį dokumentą, kad ji tikrai mano žmona. Ne bėda, manoji turi ir dokumentą, ir įgaliojimą.
O į klausimą, kodėl tas laiškas taip ilgai klajojo, atsakė, kad vietoje 1b užrašyta 16, bent taip atrodė pašto darbuotojams. Kaip paaiškėjo, nunešus laišką pas mūsų kaimynus ir neradus pašto dėžutės, laiškas buvo grąžintas į centrinį paštą ir gulėjo ten nuo vasario 27 dienos. Nors į mūsų skambučius gaudavome vienareikšmį atsakymą, kad laiško, skirto mums, Klaipėdos centriniame pašte nėra.
Tikriausiai jei nebūtume parašę dar vieno skundo, šis laiškas vėl butų grįžęs į sostinę ir abejoju, ar būtų dar kartą išsiųstas.
Detektyvinio apsakymo vertas siužetas. Kai išeisiu į pensiją, reiks parašyti, o dabar belieka pasidžiaugti, kad registruotas laiškas, išsiųstas sausio 14-ąją iš Prezidentūros, apkeliavęs Lietuvą pasiekė adresatą kovo 25 dieną ir ilga Prezidentės kelionė į kaimą baigėsi.
Žvilgtelėjau į savo sunkvežimio spidometrą. Per tą laiką nuvažiavau beveik trisdešimt tūkstančių kilometrų, parašiau keletą apsakymų ir jau grįžau namo trumpų atostogų.
Gal Kembridžo hercogienė suknelės nenešios, mūsų prezidentė tos knygos neskaitys, bet parodytas prezidentės dėmesys, pagreitintas skundo išnagrinėjimas Lietuvos pašte, pašto darbuotojų rūpestis, ieškant pasimetusio laiško ir skambutis apie atsiradusį paprastą laišką, nuteikia maloniai ir suteikia vilties tikėtis, kad paštas taip rūpinsis visais laiškais, nepriklausomai nuo adresato.
O prezidentei tikrai rūpi visi Lietuvos žmonės. Kuo daugiau tokių malonių smulkmenų, tuo lengviau ir linksmiau gyventi.
***
Prezidentūra patvirtino „Bendraukime“, kad visi K.Grubliausko suminėti faktai ir datos yra teisingi.
Lietuvos pašto atstovė spaudai Aurelija Jonušaitė atkreipė dėmesį, kad laiškai dažniausiai pasiklysta dėl neteisingai užrašyto adreso:
„Nuoširdžiai apgailestaujame, kad p. Kęstučiui taip ilgai teko laukti savo siuntos. Įvyko žmogiškoji klaidai ir laiškininkas neteisingai suprato ant siuntos užrašytą adresą. Dėl šios priežasties nepavyko gavėjui iškart pristatyti siuntos. Netiksliai ar neaiškiai užrašomi gavėjų adresai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl siuntos pavėluotai ar visai nepasiekia gavėjų.
Siunčiant siuntą Lietuvoje gavėjo vardas ir pavardė arba įstaigos pavadinimas rašomi naudininko linksniu. Naujoje eilutėje rašomas gatvės (aikštės, prospekto ir kt.) pavadinimas su gimininio žodžio santrumpa g. (a., pr. ir kt.), namo ir buto numeriai. Jei namo ar buvo numeris yra su raide, ji turi būti parašyta didžiąją. Paskutinėje eilutėje – pašto kodas ir miesto pavadinimas. Pavyzdžiui:
Vardonei Pavardonei
Gėlių g. 12B-3
20115 Ukmergė
Adresuojant siuntą, siunčiamą į užsienį, turi būti aiškiai nurodytas siuntos gavėjo vardas, pavardė, tikslus gavėjo adresas su pašto kodu, o gavėjo šalies pavadinimas turi būti užrašytas spausdintinėmis raidėmis tos šalies arba anglų/prancūzų kalba.
Pavyzdžiui:
Louise Bertholet
CH-1211 Genéve 13
SUISSE (arba SWITZERLAND)“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
