Ką valgo ir ko nevalgo norvegai, jau gerai perpratau. Dauguma norvegų labai konservatyvūs maisto atžvilgiu, mėgsta tik tai, kas jiems įprasta. Todėl nebandau net įsivaizduoti, kaip jie sureaguotų į vėdarus. Jų niekad nedarydavau net Lietuvoje, pati nepakęsdavau jų kvapo ir niekad nevalgydavau.
Tarp kitko, Osle gyvenantys kažkokios Indijos genties žmonės per savo šventes ant laužo kepa gyvūnų žarnas, apvyniotas ant pagaliukų. Tai jiems delikatesas. Kvapas baisus, kaimynai norvegai išsilaksto net iš savo namų.
Nežinau, kokia būtų mano pačios reakcija, jei pasiūlytų valgyti, pavyzdžiui, gyvų moliusku ar panašių egzotiškų, mūsų lietuviškam stalui neįprastų patiekalų.
Tiesa, norvegai irgi turi keistų, net lietuviams neįprastų senovinių patiekalų iš avių galvų. Man neteko jų ragauti, žento tėvai apie tai pasakojo. Mano supratimu, nereikia labai peikti mūsų lietuviškos virtuvės. Mūsų moterys pergyveno sunkų laikotarpį, kai reikėjo šeimą maitinti, o produktų pasirinkimo nebuvo. Ir visai neblogai išsisukdavome – ko tik neprigalvodavome, kad vaikus skaniau pamaitintume.
Iš mano lietuviškų patiekalų anūkams ir ypač jų draugams labai patiko varškėčiai-tinginukai. Kadangi čia varškės parduotuvėse nebūna, tai perku tokį kremą „kesam“, jis, ko gero, iš varškės, o norvegų supratimu – jauno sūrio, daromas.
Pripratinau savo šeimą valgyti grybus raudongalvius ir baravykus. Norvegai pripažįsta tik voveraites. Tik va, kaip jie tas voveraites ruošia, tai man nelabai priimtina. Surenka miške į švarią pintinėlę, gražiai nuvalydami, ir namuose tiesiai į keptuvę verčia. Apkepina svieste, po to naudoja padažams. Didesnius kiekius užšaldo. Man tai buvo baisu ragauti, kad nesugirgždėtų smėlis tarp dantų.
Savaitgaliais labai dažnai gaminu „ežiukus“, t.y. maltos mėsos kukuliukus, apvoliotus bulvių kubeliais. Ir mano kotletus labai skaniai valgo, tačiau su daržovių patiekalais prasčiau – neįtiko mano troškiniai ir tiek. Žuvies valgom daug, nors žentas tai daro greičiau iš solidarumo, jam mėsos patiekalai geriau.
Kartais man nelabai prie širdies toks žento konservatyvumas maisto atžvilgiu, tačiau man, pergyvenusiai pokario badmetį, sovietų laikų parduotuvių eiles prie maisto produktų, pravartu buvo išmokti pagarbos savo skrandžiui, nebekišti į jį, kas lieka lėkštėse, stebėti produktų galiojimo laiką. Ir išvis, kitokio požiūrio į save, savo sveikatą.
Priprasti man, senam žmogui, čia, Norvegijoje, buvo nelengva. Tiesa, gelbėjo anglų kalbos mokėjimas, tai ir norvegu kalba lengviau „duodasi“.
Tačiau aš niekad nesijaučiau esanti prastesnė už vietinius, nors jie gyvena žymiai geriau, negu mano tėvynainiai. Niekas nežino, kaip atrodytų norvegai, pergyvenę tai, ką teko pergyventi Lietuvos žmonėms.
Aš turiu aukštąjį išsilavinimą, moku daugybę darbų: skaniai gaminu (žento giminaičiai suvažiuoja tik užsiminus, kad ką nors skanaus gaminsiu), siuvu, mezgu, išmanau statybos darbus, mano darželiais ir daržais stebisi kaimynai, domiuosi politika, mokslo pasiekimais.
Ir, žinoma, aš ne viena tokia Lietuvoje, mano visos drauges ne prastesnės už mane ir mes galime tuo didžiuotis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
