Kavinėje ar universiteto valgykloje man yra visada nejauku. Kas kartą pastebiu, kad žegnojantis prieš valgį esu palydima keistais žvilgsniais, sulaukiu ir ironiškų šypsenų.
Kai ne pirmi metai, prie visko jau pripranti, bet mokykloje būdavo baisu. Visi sako, kad vaikai yra žiaurūs, tai patikėkite, paaugliai yra dar žiauresni.
Net vadinamoje katalikiškoje mokykloje yra labai mažai tolerancijos nuoširdžiai tikintiems. Atrodo, toks paprastas gestas — žegnojimasis. Nesižegnoji juk demonstratyviai, kaip tik kukliai, ir vis tiek užkliūna.
Sunku ir per šventes. Universitete prieš Kalėdas, Velykas organizuoja vakarėlius. Neini vienais metais, neini antrais, o trečiais jau tenka kažkaip pasiaiškinti, kodėl. Nėra taip paprasta pasakyti, kad tau pasninkas, susilaikymas, ramybės ir susikaupimo metas.
Būna tokių, kurie įsižeidžia, galvoja, kad nenoriu su jais švęsti. Net netiki, kad negaliu. Netiki, kad jauni žmonės dar gali būti religingi.
Sunkiausia su vaikinais. Kaip ne vienas sakė: „Koks tau normalus dabar lauks iki vestuvių?“. Ir aš suprantu, jie teisūs, dabar tai tikrai nepopuliaru.
Norisi rasti tokį žmogų, kuriam irgi atrodytų, kad laukti yra verta. Bet atrodo, kad tokių jau nebėra? Sakysite, susirask draugą iš savo rato. Bandžiau. Bandžiau daugiau bendrauti su tikinčiais vaikinais, bet net ir jie nėra tokie, kokie deklaruoja esantys.
Buvau keliuose pasimatymuose su vaikinu iš bažnyčios grupės ir jie vos nesibaigė tragiškai. Pirmas pasimatymas praėjo labai gražiai, daug šnekėjau ir jis klausėsi, papasakojau, kas man santykiuose yra svarbu. Jis sakėsi irgi esąs už senąsias, tikrąsias vertybes.
Antras ir trečias pasimatymai irgi labai gražiai praėjo, o per ketvirtąjį – išgėrė jis taurę vyno ir pasirodė visas gražumas. Liaudiškai tariant, „užlaužė“ mane palydėjęs iki namo laiptinės, net gintis teko. Papasakojau kitą sekmadienį grupės vadovui kas atsitiko, vaikinui teko išeiti iš grupės.
Tad matote, netgi tarp tikinčiųjų nėra tiek daug tvirtai besilaikančių tradicijų. Labai žeidžia ir bendraamžių pastabos. Pavyzdžiui, per paskaitą buvo diskusija apie tai, kiek mus formuoja kultūra, religija, kiti veiksniai.
Ir vienas iš kursiokų pradėjo mane protinti, kad kryželis ant mano kaklo yra „prietaras“, o aš, su visu tikėjimu, tiesiai šviesiai pasakė, esu idiotė. Sėdėjau visa raudona, o jis man per telefono ekraną rodė straipsnius, pasakojo apie mokslinius atradimus.
Dėstytoja nieko nestabdė, neva, vyksta diskusija. Juokinga, vos ne kaip mokykloje, kai maži vaikai bando vienas kitą protinti, kad yra arba nėra Kalėdų Senelio.
Žinoma, aš galiu ir tylėti, bet kiti vis tiek mane bandys atvesti į savo „faktų kelią“. Tad nieko keisto, kai visiems atrodo, jog tiki tik senukai.
Jauniems, ypač dabartiniais laikais, jau ir taip daug sunkiau laikytis visų principų, atsispirti pagundoms. Dėl to labai gaila. Trūksta visuomenės supratimo ir tolerancijos.
Tėveliai, jeigu jau mokote savo vaikus nesijuokti iš raudonplaukių, storuliukų, gerai ar blogai besimokančių, tai tarkite žodį ir apie pagarbą kito religinėms pažiūroms. Ko jau ko, bet savo tikėjimo nesinori gėdytis.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
