Žinau tai iš savo asmeninės patirties su sūnumi.
Kai sūnus buvo dvyliktoje klasėje, tais metais skyriausi su vyru. Jo tėvas daug metų gėrė, negerbė manęs, kol aš galiausiai prisiruošiau skyryboms. Tai man buvo didelis žingsnis, nelengvas buvo ir pats procesas, todėl tuo metu man rūpėjo ne vaiko reikalai.
Dabar, aišku, kaltinu save dėl šito, o tada atrodė, jog svarbu, kad mokosi, iš auklėtojos skundų negaunu, reiškia, viskas gerai. Žinojau tik, kad per laisvas pamokas eina su klasiokais į lažybų punktą.
Ir pats kelis kartus man pasakojo, kaip už vieną ar kitą statė, kiek laimėjo. Man atrodė juokinga, net „patraukdavau per dantį“. Lažybas įsivaizdavau kaip stambių vyriškių, einančių į hipodromą, užsiėmimą.
Kai vyras išsikraustė, namuose įsivyravo slogi atmosfera. Gulinėjau vakarais ant sofos priešais televizorių, o sūnus – priešais kompiuterį.
Abu esame uždaro būdo, tad maniau, kad kiekvienas taip išgyvename skyrybų laikotarpį. Klausiau, ką ten skaito internete, sakė, kad bando žaisti pokerį.
Nežinau, kodėl jau tada neatkreipiau dėmesio, nesusirūpinau, kad lošia. Man net neatrodė, kad lošia. Atrodė, kad žaidžia. Kaip aš kortų žaidimą kompiuteryje dėlioju ar „Teleloto“ bilietus perku.
Pažaidė kompiuteriu gal dvi savaites ir nustojo. Pasakė, kad nusibodo ir kad nėra greito rezultato, tad nedžiugina. Dar pajuokavau, kad galime kartu loterijoje žaisti.
Sūnus pradėjo išeidinėti vakarais. Vis girdėdavau: „Einu su draugais“. O vieną kartą jam išsprūdo: „Einam į kazino“. Apstulbau, ar įleidžia? Juk sūnui tik devyniolika, o įleidžia nuo dvidešimt vienerių. Išsigandau, kad bėdos neprisidarytų.
Nuramino, kad įleidžia tik su lošimo aparatais automatų lošti. Patikino, kad kortomis nežaidžia, bet meta smulkias monetas į automatą ir patraukia rankenėlę, laimi arba ne.
Vėl taip vaikiškai nuskambėjo viskas, lyg atrakcionų parke žaistų. Negalvojau, kad čia kažkokia problema, kaip tik pamaniau sau, kad iš paauglystės neišauga: tai kompiuteris, tai lošimų automatai rūpi.
Pastebėjau, kad kažkas negerai tik tada, kai jis pradėjo grįžti namo vis vėliau ir vėliau. Iš pradžių iki 21 valandos negrįždavo, tada iki vidurnakčio, galiausiai – paryčiais. Tada jau tikrai išsigandau, bet, vėl pamaniau, kad kaip tėvas — geria!
Tikros problemos nemačiau, į galvą neatėjo, kad naktinėja dėl kažkokių žaidimų. Nemiegodavau naktimis, laukdavau pareinančio, uosdavau, ar alkoholio nesijaučia. Tuo metu atrodė svarbiausia, kad tik negertų.
Akis atvėrė vyresnioji dukra, studijuojanti socialinį darbą. Grįžo iš Vilniaus, nes buvo atostogos. Ir iš karto pastebėjo, kad brolio telefonas senas, sudaužytas, nebeturi jis ir nešiojamojo kompiuterio, dovanoto laikrodžio.
Dukra iš karto įtarė, kad daiktai yra parduoti. Aš dar bandžiau aiškinti, kad tikrinu sūnų ir tikrai ne su kvapu sugrįžta namo. Dukra išklausė, ir nieko nelaukusi nuvežė mane ir sūnų priklausomybės ligų centrą.
Susitikome su specialiste konsultacijai. Sūnus tyli, perbalęs, dukra pasakoja viską, o aš verkiu. O specialistė tik linksi, sako: „Kompulsyvus lošėjas?“ O man bloga, sukasi viskas.
Net kai sūnui buvo pradėtas gydymas, vis dar negalėjau tuo patikėti. Reikėjo laiko. Dabar abu lankome grupes: sūnus - anoniminių lošėjų, o aš - žmonių, sergančių priklausomybės ligomis, artimųjų.
Kiekvieną dieną dėkoju Dievui, kad kol kas viskas klojasi gerai. Sveikstame. Kvailas mūsų tautos įsitikinimas, kad priklausomybės liga yra tik alkoholizmas.
Jei nebūtų dukra visko pamačiusi, neaišku, kaip šiandien atrodytų mano sūnus.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
