O istorija atrodė labai paprasta – apsigyvenome, susiradome darbus: aš – spaustuvėje, draugė – prekybos centre, maisto parduotuvėje. Uždarbio pakako, ir nebeturėjome skaičiuoti kiekvieno cento – galėjome įsigyti daiktų, kurių Lietuvoje būtų tekę atsisakyti...
Mano draugė nemažai vaikštinėdavo po parduotuves, o namie demonstruodavo naujus daiktus ir girdavosi, kokias puikias nuolaidas gavo. Aš, kaip ir dauguma vyrų, nesigilindavau į drabužių ir papuošalų reikalus – svarbu tik pastebėti ir pagirti.
Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Niekaip nerasdamas savo drabužio, atidariau jos spintos skyrių, o ten... Grūste sugrūsti kalnai drabužių, batų, rankinukų, papuošalai, laikrodžiai virsta iš dėžučių. Supratau, kad tai – visas kelių mėnesių jos uždarbis, o gal ir visos mūsų santaupos.
Žinoma, kilo didžiulis kivirčas, trukęs ne vieną dieną. Galiausiai ji prisipažino, kad nebegali atsispirti elektroniniais laiškais gaunamiems „specialiems pasiūlymams“ bei pardavėjų įkalbinėjimams. Ji pirkdavo prieš darbą, per pietų pertrauką, po darbo.
Pasižiūrėjau, kokias reklamas ji gauna ir nustebau – išties atrodo, kad pasiūlymuose sudėta viskas, ko ji gali norėti, net variantai, kas tiktų prie jos jau turimų daiktų! Negana to, pardavėjos, siūlydamos naujus pirkinius mano draugei, naudodavo argumentus, susijusius su jos asmeniniu gyvenimu, kaip „tavo vaikinui tai tikrai patiks“ arba „jei persigalvosi, parveši sesei ar draugei lauktuvių“.
Ilgai ieškojau informacijos, kaip pardavėjai gali sužinoti informaciją apie klientų pomėgius, asmeninio gyvenimo detales?
Pasirodo, egzistuoja tokia veidų atpažinimo sistema, kuri jau žino beveik kiekvieną iš mūsų. Pasinaudojus šia programa ir kameromis ar nuotraukomis, galima sužinoti ne tik kliento (ar bet kurio praeivio) tapatybę, bet, naudojantis socialiniais tinklais ir ne tik, galima išsiaiškinti jo pomėgius, finansinę situaciją, šeimyninę padėtį, taip pat nesunku pastebėti, kur, kasdien eidamas pro tą pačią parduotuvę, pasižiūri, kas sudomina.
Na o tada belieka tik pasiūlyti „teisingą“ prekę, „idealiai tiksiančią“ prie pirkėjo pomėgių ar net vyro skonio.
Aš net neabejoju, kad būtent tokiais būdais į besaikį pirkimą buvo įtraukta mano draugė. Ir taip yra veržiamasi į daugybės kitų žmonių gyvenimą. Čia „privatumas“ jau yra tik teorinė sąvoka ir tai tikrai greitai atkeliaus ir į Lietuvą, jei atpažinimas ir asmeninių detalių išsiaikinimas pagal veidą dar nėra plačiai naudojamas ir ten.
Pamenate filmą „Įspėjamasis pranešimas“ su Tomu Cruise'u? Jis priskiriamas prie fantastikos, tačiau jau visai netrukus realybė bus labai panaši – parduotuvėse, internete ir visur, kur pažveglsi bus asmeninės reklamos, sukurtos remiantis žiniomis apie tavo asmenybę bei kasdienį gyvenimą.
Man tai skamba tarsi košmaras, bet neseniai patyriau, kad tai labai realu.
Taigi, perspėju: saugokite ir save, ir kitus, nes jūsų asmeninė informacija gali būti meistriškai taikoma prieš jus pačius. O pasekmės gali kainuoti dar pusę metų sunkaus darbo.
***
„Bendraukime“ susisiekė su informacinių technologijų ekspertu Džiugu Paršoniu, kuris patikino, kad žmogaus veido atpažinimo technologijos reklaminiams tikslams tikrai nėra taikomos. Anot jo, veikiausiai tai yra įprasta praktika, kai reklama persekioja žmogų pagal tai, ką jis veikė ir kuo domėjosi internete.
„Situacija yra nemaloni ir kartais nelabai norisi prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko, ir tuomet priešų išorėje padaugėja. Kol kas nėra taip blogai, kad reklama mus atpažintų pagal veidą, bet, kita vertus, laiške paminėta ne viena kontraversiška technologija, kuri plačiai naudojama“, – sakė D.Paršonis.
Pirkėjus atseka pagal slapukus
Pasak informacinių technologijų eksperto, viena iš tų kontraversiškų technologijų – vadinamasis „retargetinimas“, kada internete yra sekama, kur žmogus lankėsi, ką veikė, ką pirko ir vėliau jam nuolat yra siūlomos su tuo susijusios paslaugos.
Norėdami suvokti jo veikimo principą, turime žinoti sąvoką „slapukas“ (angl. cookies).
„Tai yra informacija apie mūsų apsilankymą kiekvienoje interneto svetainėje. Ją į mūsų kompiuterį įrašo svetainė, kurioje lankėmės.
Slapukai yra padaryti neva mūsų patogumui – be jų, kiekvieną kartą apsilankius kokioje nors parduotuvėje, reikėtų iš naujo įvesti vardą, slaptažodį ir t.t. Kad ir „Google“ – pagal slapukus paieškos sistema mus atpažįsta ir parenka kalbą, kuria naudomės.
Tačiau suprantama, kad tie patys slapukai gali būti panaudoti ir reklamos tikslais – jei pažymėta, kad aš nusipirkau batus, tai svetainė, iš kurios pirkau, man siūlyti kitų prekių. Ir netgi pritaikyti neva asmeninių pasiūlymų: kadangi pirkote batus, tai mes jums su nuolaida siūlome batų tepalą.
Taip susidaro tokia situacija, kada ne vienas ir ne dešimt žmonių skundžiasi, kad internete jaučiasi persekiojami. Žinoma, tai skatina pakartotinį pirkimą ir išlaidavimą.
Gali būti, kad Mindaugo merginai pasireiškė impulsyvaus pirkimo sindromas – kai žmogus perka jam nereikalingus daiktus vien dėl to, kad jam atrodo, jog pasiūlymas yra labai geras. Jis tai suvokia kaip žaidimą, pirkdamas patiria pasitenkinimą, nes jaučiasi laimėjęs. O iš tikrųjų – tik išlaidauja.
Impuslyvaus pirkimo sindromas yra vienas iš šiuolaikinės visuomenės negalavimų, apie tai jau parašyta ne viena knyga. O elektroninė komercija tam labai palanki. Nes, vienas dalykas, čia labiau persekioja reklama, antras dalykas – jei apsipirkinėji realiai prekybos centre, jauti ir matai savo pirkinių svorį ir apimtį. O kadangi šiuo atveju viskas pristatoma į namus, nematai tos apimties ir prarandi saiko jausmą“, – komentavo specialistas.
Jei prireikia saugotis nuo reklamos, yra du keliai
Anot D.Paršonio, apsisaugoti nuo internetinės reklamos galima dviem būdais.
„Pirmas, brutalus būdas – apskritai išjungti reklamą, kad jos visiškai nematytum. Antrasis – keblesnis: aktyviai prižiūrėti ir trinti slapukus, kuriuos į kompiuterį įrašo sistemos, kai jūs lankotės interneto svetainėse.
Šių įrašų – slapukų, išvengti nepavyks. Jie visada bus įrašomi į jūsų kompiuterį, nes kitaip svetainės negalės jūsų aptarnauti. Bet norint šį pėdsaką pašalinti, vos tik kažką nusipirkus, užsisakius, išsiregistravus, reikėtų eiti į naršyklės nustatymus ir pasirinkti skyrelį „asmeninė informacija“ arba „privatumas“. Ten yra nurodoma, kokios svetainės kokią informaciją saugo jūsų kompiuteryje. Ją tiesiog reikia ištrinti.
Tačiau tuo beveik niekas neužsiima, nes tai užima laiko. Juolab, kad visos informacijos pašalinimas sukels nepatogumų.
Impulsyvaus pirkimo atveju, manau, padėtų tik radikalios priemonės – išjungti reklamą ir, žinoma, pasikalbėti su psichologu, suvokti, kad tai yra problema ir su ja kovoti.
Beje, tai nėra vienetinis atvejis, žmonių, priklausomų nuo impulsyvaus pirkimo yra tikrai daug ir jų daugėja, nes reklama išties agresyvi ir ja siekiama parduoti vis daugiau“, – perspėjo ekspertas.
Veidų atpažinimas – jau ne fantastika
Kalbant veido atpažinimo technologijų naudojimą reklamos tikslams, D.Paršonis teigė, kad tai tebėra ateitis, tačiau jau nebe fantastika.
„Kol kas veido atpažinimo technologijos naudojamos saugumo sumetimais. Pavyzdžiui, didžiuosiuose pasaulio oro uostuose, JAV saugomuose objektuose. Dažniausiai jos ieško kuo nors įtariamų, nepageidaujamų asmenų.
Bet interneto ar gatvių reklamoje ši technologija nėra naudojama. Yra tik daugiau demonstracinių pavyzdžių – kokioje nors parodoje priėjus prie stendo kamera atpažįsta, esate vyriškos ar moteriškos lyties, ir atitinkamai kažką pasiūlo. Tačiau masiškai tai nėra įdiegta.
Kita vertus, vos tai būtų pradėta daryti, prasidėtų privatumo dalykai, ypač viešosiose erdvėse. Didelis klausimas, ar tai būtų leidžiama.
Įsivaizduokime lauko reklamą, kuri galėtų pasiūlyti personalizuotą reklamą pagal žmogaus pirkinius. Ir prieina žmogus, kuris viešai visiems sako, kad laikosi dietos, o jam pasiūlo pirkti tortą. Nesvarbu, kad jis tą tortą pirko ne sau, o draugei, bet visi galvos, kad jis meluoja ar panašiai.
Internete tokių skrupulų gerokai mažiau ir priežiūros – taip pat. Bet internetas turi labai ribotą prieigą prie vaizdo kamerų ir kol kas, išskyrus virusus (bet tai jau yra kenkėjiška veikla), jis negali be mūsų leidimo naudotis mūsų kompiuterių vaizdo kameromis ir atpažinti veidą.
Ir abejotina, kad bendrovės ryžtųsi naudotis virusais, nes kyla grėsmė, kad vos kilus įtarimui jos bus nubaustos“, – komentavo informacinių technologijų ekspertas.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų balandžio 15 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
