Mano gyvenimas nesusiklostė nuo pat gimimo. Būdama 7 mėnesių patyriau pirmą netektį – mirė mano tėvas. Mama taip gedėjo, kad jau po mėnesio mes su broliu, kuris už mane vyresnis 10 metų, turėjom patėvį.
Namie prasidėjo girtuoklystės. Brolis nesugyveno su patėviu, tai prisidėjo dar ir muštynės su skandalais. Taip ir prasidėjo ne mano pasirinktas gyvenimas.
Kai tėvai negerdavo, būdavom tiesiog ideali šeima. Dažniausiai užgerdavo mama ir užgerdavo taip, kad savaitėm dingdavo. Eidavom, ieškodavom su broliu per visas landynes, kartu eidavo ir patėvis ir dažniausiai namo grįždavom tik mes su broliu. Ne kartą ėjau miegoti alkana.
Laikas bėgo, aš augau, o namie situacija tik blogėjo.
Štai vienas iš prisiminimų: mama prisigeria su kaimynu, eina namo, griūva miegot, o aš valgyt noriu, ją keliu, kratau, o ji nebunda. Įsibrauna kaimynė, dėl kažko apstaugia mamą ir trenkia jai per galvą aliuminio puoduku taip stipriai, kad iškart miegančiai mamai iššoka didelis guzas. Aš pradedu verkt ir rėkt.
Kaimynė išeina, o aš vis dar alkana. Nusprendžiu, būdama 5 metų, pati išsivirti manų košės. Uždegu viryklę ir kažkokiu būdu išsiverdu tą košę. Su gumulais, bet man taip skanu!
Po to prasidėjo „perestroika“. Patėvis liko be darbo, mama dirbdavo iki pirmos čierkos. Net prisimenu, kaip ji iš savo darbo knygutės lapus su netinkamais užrašais plėšė.
Kai tėvai negerdavo, neturėdavome ir ką valgyt. O kai uždirbdavo patėvis kapeiką, šaldytuvas lūždavo nuo skanumynų, o mes su broliu būdavom aprengti pagal paskutinį tų laikų mados klyksmą. Broliui – odinė striukė „Montana“, man – raudoni bateliai iš komiso parduotuvės.
O vakare namie išgertuvės – svetimi žmonės virtuvėje, riksmai, prirūkyti kambariai. Ir taip savaitę, kol nesibaigia pinigai. Tada motina neša viska iš šaldytuvo, iš namų, kad tik turėtų iš ko „pachmielą“ padaryt.
Prasidėjo mano mokykla. Ten vaikai manęs nemėgo nuo pirmos klasės, nes mat neturėjau madingų rūbų, smirdėdavau rūkalais. Juk mama su patėviu rūkydavo kaip garvežiai – „Primą“. Iš manęs tyčiodavosi.
Kai broliui suėjo 18 metų, jį pašaukė į kariuomenę, tėvynei skolą grąžinti. O aš likau vienui viena. Nors mes su juo ir nebuvom artimi, bet vis tiek jis retkarčiais pasirūpindavo manimi – nupirkdavo pyragėlių už 11 kapeikų, išsivirdavom arbatos, taip ir pavalgydavom. Jis išeidavo su draugais į kiemą, o aš likdavau namie viena.
Augau kaip piktžolė – niekam nereikalinga. Retkarčiais mane pasiimdavo krikšto mama – mano teta iš tėvo pusės. Ji visą laiką tampydavo mane per savo drauges ir pasakodavo, kokia mano motina su patėviu, ir kaip ji mane nuprausė ir aprengė.
Teta negalėjo pakęst, kai aš patėvį vadindavau tėvu. Na, faktiškai taip ir buvo, juk jis mane nuo 9 mėnesių užaugino. Bet ji jo tiesiog negalėjo pakęsti, pjaudavo mane visą savaitę, kol aš pas ja viešėdavau. Ir kai tėtis paskambindavo, aš su ašaromis prašydavau ir maldaudavau, kad mane pasiimtų namo, nors ten ir smirda, o mama girta ištisom parom burbuliuoja, mat turėjo tokį įprotį – išgėrusi sapaliodavo nerealias nesąmones.
Metai bėgo toliau ir štai man penkiolika. Neapykantos grandinė aplink mane auga. Paauglystėje esu apsupta netinkamų draugų – bėgu su jais iš namų, išgėrinėju. Rituosi žemyn dideliu greičiu.
Šiaip ne taip baigiau 10 klasių, įstojau į profesinę mokyklą, susiradau pirmą vaikiną, bet ir tai man nepadėjo. Jis man buvo per geras, pernelyg mane mylėjo – aš jį mečiau, o kartu ir mokyklą.
Ir štai mano gyvenime atsirado vaikinas. Daug vyresnis už mane, net 8 metais. Labai juo susižavėjau, nors man aplinkiniai ir sakė, kad su juo neverta susidėti, kad nieko gero iš to nebus. Nieko neklausiau, nes labai norėjau meilės, šeimos, ramybės.
Štai man šešiolika iš aš pastojau. Ir atsivėrė kiti pragaro vartai – draugas pradėjo išgėrinėti, smurtauti, slapstėsi nuo policijos už vagystę. O aš bijojau grįžt namo ir pasakyt, kad esu nėščia.
Apie viską sužinojo brolis, jis pasakė tėvams ir išsikėlė iš namų pas savo draugę, kad aš turėčiau kur grįžt su vaikais. Tėtis verkė, labai graužėsi ir neslėpdamas nekentė mano draugo, vadino ji debilu. Taip ir gyvenau.
Kai mane po gimdymo išrašė iš ligoninės, net nežinojau, kas mane su vaikais paims. Tėtis paskambino broliui, ir jie atvažiavo manęs. Draugas tai pasirodydavo, tai dingdavo, mama gerdavo ir iš namų nešdavo maistą ir net vaiku mišinėlius. O aš viena su dviem vaikais, bemiegės naktys, nuovargis, nepriteklius.
Paskutinis lašas buvo, kai vaikų tėvas įsibrovęs į mano namus mane vaikų akivaizdoje sumušė iki sąmonės netekimo. Jei ne kaimynai, būčiau žuvusi. Nežinau, kas manyje tuo momentu nutrūko, bet tada nutraukiau su juo visus ryšius.
Nusprendžiau, kad gyvenime kažką reikia keisti. Būdama 17 metų, normaliai įsidarbinti dar negalėjau, o prašyti išmaldos aš nepratusi. Įsidarbinau dviejuose kioskuose – viename dirbau dieną, o kitame naktį. Taip išeidavo 5 paros darbo ir dvi išeiginės.
Vaikus tekdavo palikti mamai. Tai darydavau su didele baime ir nežinia, ką rasiu grįžusi namo – ar vaikai bus prižiūrėti ir pamaitinti, ar neatsitiks kokia bėda.
Gyvendama tokiu tempu, palūžau nuo visiško išsekimo. Greitoji išvežė iš darbo vietos. Aišku, darbdaviai mane atleido. Gyvenom su vaikais iš pašalpos.
Metai bėgo, vaikai augo. Jie darželyje, aš darbe. Mano gyvenimo kelyje pasitaikydavo ir žmonių – mokytojų, kaip aš juos vadinu. Taip mane įkalbėjo baigti mokslus ir įgyti profesiją.
Situacija namie visiškai negerėjo. Ir štai vieną kartą aš pavargusi po mokslų su pažįstama užėjau į cerkvę. Taip, būtent, ne į bažnyčią, o į cerkvę. Ir kaip niekada karštai pradėjau prašyt Dievo, kad pagydytų mamą, kad ji liautųsi gerti ir pagaliau gyvenimas pagerėtų.
Nežinau, ar mano maldos buvo išgirstos, ar tiesiog stebuklas įvyko. Bet mama tiesiog liovėsi visiškai gerti. O su ja kartu ir tėtis.
Pirmieji penkeri metai buvo kupini baimės, bet pagaliau atėjo į mūsų namus stabilumas ir ramybė. Pagaliau, po 25 metų, man su vaikais po darbo ir mokslų norėjosi grįžt namo. Anūkai džiaugiasi seneliais, o seneliai visą savo energiją atiduodavo jo anūkams.
Ir štai vaikai jau dideli, studijuoja. Aš savotiškai laiminga, nors ir neturiu gyvenimo draugo. Retkarčiais, kai pažiūriu į tėvus, sugrįžta skaudūs prisiminimai, bet stengiuosi juos nuvyti.
Negalima tiesiog visko nutrint ir perrašyt. Nieko nepakeisi – matėm mes su vaikais ir ašarų, ir skandalų, ir bado, bet nuo to aš netapau pikta pagiežinga žiežula, tiesiog išmokau vertint kiekvieną akimirką ir suvokiu, jog šiame gyvenime mums duotas tik vienas šansas, to paties mokau ir savo vaikus.
Noriu pasakyt, jog reikia būti šiek tiek geresniais ir atlaidesniais. Mūsų tauta tokia pikta... O gyvent reikia draugiškai, nieko neteisti ir nesmerkti, mes juk ne dievai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
