Dabartiniai mamutų medžiotojai ne ką geresni. Apspangę muša, daužo, lekia, žudo, tik dabar vietoj kuokos naudoja šaunamuosius ginklus, peilius, beisbolo lazdas ar įvairaus kalibro bimbalus, tik, deja, jų grobis – jų pačių ir mūsų artimieji, kurie maistui netinka.
Negaliu pasakyti, kad užaugau alkoholikų šeimoje, bet šis produktas nebuvo retenybė mane supančioje aplinkoje. Mamos niekada nemačiau vartojančios, tėvukas paimdavo pagal tų laikų standartus, bet neperžengdavo ribos, už kurios prasideda įvairūs profilaktoriumai ir bendravimas su atitinkamomis įstaigomis.
Pirmą lašą paragavau labai anksti. Tikriausiai ne iš poreikio, bet iš smalsumo. Neprisimenu pojūčių. Rimtesnis kartas buvo šeštoje klasėje. Prisiplakiau prie vyresnių vaikinų kompanijos, ir tie pasiūlė būti vyru. Daug tada nereikėjo iki vyriškumo – namo parnešė. Vėliau augant, bręstant ir plečiantis nelabai gerų draugų ratui, vis dažniau pasijusdavau tuo vyru.
Į pernelyg ankstyvą alkoholio vartojimą nesulaukiau kažkokios ypač griežtos tėvuko reakcijos. Jis labiau reaguodavo į mokykloje krečiamas išdaigas, mokytojų skundus. Kartkartėmis namo su kvapu pareinantis paauglys nelabai jį erzino, nes alkoholio vartojimas daugeliui sovietinių žmonių buvo norma. Net buvo sakoma: jei kuris iš kompanijos negeria, tas yra išdavikas, provokatorius, skundikas. Nuo jaunystės nebuvau nei provokatoriumi nei skundiku. Pritapdavau prie kompanijos visada.
Po vedybų pakliuvau į šeimą, kurioje požiūris į tą ydą buvo kitoks – vertino saikingą vartojimą. Iš pradžių šiek tiek taikiausi, bet po to, kai atsirado vaikas, užvaldė jausmas, kad žmona niekur nebepabėgs, ir vėl atsileido stabdžiai.
Nebuvau iš tų, kurie pragerdavo šeimos pinigus, palikdami ją be duonos. Atlyginimą ir beveik visą chalturą nešdavau namo, bet ir sau pasilikdavau. Laimei, darbas prilaikė, nes kartkartėmis reikėdavo atlikti medicininį patikrinimą.
Darbo dienos būdavo beveik sausos, neskaitant kelių butelių alaus, bet užtai penktadienis – visada būdavo mano ir mano kolegų. Paskui dažnai prasitęsdavo šeštadieniais ir sekmadieniais iki pietų. Kažkam buvo liūdna, kažkam linksma, bet šeimos biudžetas tempė tą išlaidavimą, ir namiškiai kentėjo.
Bet kuo toliau, tuo dažniau savaitgaliai praslinkdavo kaip rūke. Pradėjo pastebimai irti šeima, grėsti skyrybos ir net darbe kartais tekdavo tais laikais įprastais būdais išsipirkti darbo dienas.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs likimas, bet gyvenimas katalikiškoje šeimoje, uošvės maldos (ji šventas žmogus, sugebėjęs sovietiniais laikais mane, dvidešimt dvejų metų komjaunuolį, priversti pasikrikštyti ir vesti bažnyčioje), laikė kažkur giliai sąmonėje blaivaus proto kibirkštėlę. Atėjus laikui ji pradėjo rusenti ir privertė susimąstyti ir pasirinkti: draugai, degtinė, patvorys ar jaukūs namai ir šeima.
Griūvant Sovietų Sąjungai, padvelkus naujiems vėjams, mėginant įvesti įvairias blaivybės programas ir sausus įstatymus, kaip iš gausybės rago pasipylė organizacijos ir stebukladariai, kurie žadėjo atpratinti žmones nuo vienos praėjusios epochos blogybės.
Mūsų mieste vienas po kito pradėjo lankytis įvairūs koduotojai. Susidomėjau ir aš, bet neskubėjau, nes ką gali žinoti, kaip tas kodavimas paveiks. Juo labiau kad turėjau pažįstamą, pabandžiusį net dviejų raganių burtus. Kas kartą po burtų terapijos praėjus porai mėnesių jis sėsdavo prie stalo ir taręs „reikia patikrinti, kas stipresnis – kodas ar aš“, sėkmingai jį nulauždavo ir pradėdavo dar labiau girtuokliauti nei iki tol.
Neskubėjau, nes buvo sunku išsirinkti, kam patikėti savo smegenis. Pagaliau atsirado vienas, kuris tą procedūrą atlikdavo padedamas vieno garsaus, jau mirusio vienuolio.
Ten apsilankė ir man gerai pažįstamas žmogus. Metus jį stebėjau. Turėjau akivaizdų pavyzdį, kad tas kodas stipresnis už mano pažįstamojo ydą. Per metus jis tapo kitu žmogumi. Susitvarkė šeima, karjera, buitis.
Ryžausi ir aš. Vienintelė sąlyga – savanoriškumas, dvi savaites prieš kodavimą nevartoti alkoholio ir turėti 200 rublių, iš kurių 180 buvo paliekami vienuolynui restauruoti. Taip man sakė, ir aš tuo tikiu.
Paskirtą dieną į bažnyčią suvažiavo nemažai žmonių. Gal apie trisdešimt, gal daugiau. Iš pradžių pakalbėjo vienuolis. Po to išėjo gydytojas. Papasakojo trumpai apie save, apie savo mokytoją A.Dovženką ir kodavimo principus.
Teko asmeniškai patirti jo vidinę energiją. Jis paklausė, gal kam ką skauda. Man labai įsiskaudėjo galvą. Nepamenu tiksliai, bet lyg ir atsistojau, suplojau delnais, suskaičiavau iki kažkokio skaičiaus, o jis žiūrėjo į mane savo tamsiomis akimis. Išpylė karštis, ir skausmas praėjo.
Po trumpos pažinties surinko visus bažnyčioje. Mes sėdėjome, tyliai plepėjome, o gydytojas kaip prižiūrėtojas susimąstęs vaikščiojo priešais. Staiga jis griežtai liepė nutilti, padėti rankas ant kelių ir žiūrėti jam į kaktą. Akimirksniu visi pakluso komandai.
Jis kalbėjo, vaikščiojo, o mes sustingę sekėme jį akimis ir klausėme. Vienu metu pabandžiau kilstelėti rankas, bet jos buvo kaip švininės. Tas seansas truko dešimt, gal penkiolika minučių, o paskui ėjome visi asmeniškai pas jį.
Pasisodinęs priešais paklausė, kiek metų noriu. Pasakius, kiek noriu, staigiai nykščiais suspaudė smilkinius, pasuko, atstūmė ir pasakė: „Gali eiti.“
Kelias akimirkas sėdėjau išsižiojęs, tikėdamasis, kad įdės į burną kokį paplotėlį, bet jis mandagiai priminė, kad už durų yra dar norinčių.
Namo važiavau nieko nepajutęs, nieko nesupratęs ir nesuvokdamas, kaip kodas mane veiks. Ar purtys nuo alkoholio, ar vemsiu, ar tiesiog aplenksiu tas parduotuves. Tačiau jau kitą dieną akivaizdžiai įsitikinau kodo poveikiu.
Vyresnės kartos žmonės pamena, kad vienu metu devyniasdešimtaisiais metais buvo striuka su alumi. Būdavo didžiulės eilės, ir alaus mėgėjai atstovėję imdavo visada daugiau negu reikia.
Tą kartą užėjus į parduotuvę, kad ir kaip būtų keista, eilės nebuvo. Matyt, pataikiau geru laiku. Abejingai praėjau pro lentyną, nukrautą alaus buteliais, ir tik išėjęs į lauką susigriebiau, kodėl aš nepuoliau jo pirkti. Netrukus pasijuto ir kiti blaivaus gyvenimo privalumai. Pasitaisė reikalai darbe, padaugėjo pinigų ir svarbiausia – ėmė taisytis santykiai šeimoje, netrukus susilaukėme sūnaus.
Kai užsikodavau, man buvo trisdešimt metų, ir jau dvidešimt penkerius metus nevartoju alkoholio.
Tikrai turiu ką lyginti. Koks buvo gyvenimas iki ir po to. Kartasi pagalvoju, kad reikėjo daug anksčiau tai padaryti, bet, kita vertus, nepraėjus tos juodos gyvenimo atkarpos, nebūtų akivaizdaus skirtumo tarp tų dviejų gyvenimų.
Manau, viskam yra savas laikas, svarbu jo nepražiopsoti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
