Mielai paskirčiau tuo pinigėlius bet kuriai labdaros organizacijai, gyvūnų globos organizacijai ar aptvarkyti vaikų darželiui, kurį lanko jaunesnioji dukra. Bent jau būčiau rami, kad mano pinigai tikrai pasiekė reikiamą adresatą ir buvo panaudoti kilniam tikslui.
Deja, realybė yra kitokia – vos atėjus pavasariui, prasideda tai, ką kitaip nei reketu ar pinigų išmušinėjimu negalėčiau pavadinti. Vadovė suruošia ta proga susirinkimą ir primena (išsireikšiu tiksliau – pabrėžia), kad nepamirštume paskirti dviejų procentų ugdymo įstaigai, kurioje dirbu.
Prieš keletą metų mums buvo pateikiamos ataskaitos, tad galėjome matyti, kur ir kokiu tikslu buvo panaudoti tie pinigėliai. Darbuotojų daug, sumos susidaro išties solidžios... Bet dabar net nežinau, kam ir kas tuos pinigus naudoja. Ataskaitų laikas baigėsi, jokio skaidrumo nebeliko.
Vyresnioji dukra jau ketverius metus savanoriauja gyvūnų prieglaudoje. Žinau, koks sunkus ten darbas, kaip trūksta darbščių rankų, kaip trūksta pinigų, likimo ir žmonių nuskriaustiesiems.
Dukra būna paklausia: „Mama, o gal mums?“
Ir ką aš galiu pasakyti? „Negaliu, dukrele, priverstinai savanoriškai atiduodu tuos du procentus, nes nenoriu konfliktuoti su vadovybe“?
O konfliktai išties kyla. Išdrįsę pervesti pinigus kitiems tikslams, tampa atpirkimo ožiais. Jiems neleidžiama pamiršti to pasibaisėtino nelojalumo. Du procentai, nukeliavę ne į įstaigos biudžetą, yra traktuojami lyg nepaklusnumo aktas.
Žinote, o juk buhalterija mums iš anksto paruošia popierėlius, telieka tik padėti parašą. Finansininkė – gera vadovės draugė, tad kreiptis į ją ir reikalauti atsakymų – bergždžias reikalas. Nespėsi nė durų uždaryti, o jau būsi įtraukta į juoduosius sąrašus.
Įdomu, ar kas nors domėjosi, kokios lėšos yra išplaunamos tokiu būdu ir ar jos tikrai tikslingai panaudojamos?
Turiu galvą ant pečių, sugebėčiau atsirinkti, kas tikrai reikalingas paramos, o kas tik bando iš to pasipelnyti. Skaudu, kad šimtai žmonių yra verčiami remti to nevertuosius.
Tuo tarpu labdaros organizacijos, darančios kilnius darbus be jokio atlygio ir gelbstinčios gyvybes, yra priverstos prašyti, kad paaukotų geri žmonės. Nors galėtų gauti solidžią paramą. Manau, ne aš viena mielai pervesčiau jiems tuos du procentus, jei ne kai kurių asmenų bei įmonių savivalė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
