Juk kiek nedaug tai laisvei užtikrinti tereikia – vienas kitas papildomas kąsnelis, ir pilve šventė. O jei pridėtum išleistus pinigus maisto gamintojams, jų sumokėtus mokesčius valstybei, tai būtų galima drąsiai save pavadinti tautiškos ekonomikos lokomotyvu.
Ne taip kaip tie, kurie gyvena su kruopa už žando ir savo gražiomis kūno formomis žlugdo maisto pramonę. Bet apie ekonomikos kančias tegu rašo ekonomistai, o aš šį kartą apie savo kančias.
Apie tolimųjų reisų vairuotojų valgymo ypatumus nėra daug ko rašyti. Žandikaulių, skrandžio ir visko, kas žemiau, nemankštinu tik tada, kai ką nors fiziškai dirbu (o tai būna labai retai). Važiuodamas, nusižengdamas visoms kelių eismo ir darbo saugos instrukcijoms, viena ranka pasiekiu šaldytuvą ar šalia gulinčius sausainius.
Žandikauliai, skrandis savo sunkiu darbu pradeda deginti kalorijas, kurias organizmas gauna su maistu. Kuo daugiau ir dažniau valgau, tuo intensyviau dirba įvairūs organai, tuo daugiau sudeginu kalorijų, o didėjantį svorį nurašau aplinkai ir negerai šventai dvasiai.
Naudojantis ta teorija pagrindinis daugelio vairuotojų tikslas – stabtelėjus trumpai pauzei paėsti, vakare sustojus prisiėsti, o prieš miegą – dar ką nors užėsti. Nieko nėra maloniau atsigulus pakalbinti laimingą savo draugą, vardu Aš, gyvenantį pilvą ir išgirsti jo patenkintą gargaliavimą.
Tiems, kurie gyvena su kruopa už žando, tokie dalykai net nesisapnuoja, tokių draugų jie neturi ir jaučiasi laimingi tik tada, kai juos kas nors mato. Jei koks dietinių kančių sudarinėtojas išdrįstų pagyventi porą mėnesių kartu su vairuotoju, jo mokslinis darbas apie, net nežinau, kaip įvardyti, – kam laimę, kam nelaimę, būtų vertas rimtos premijos.
Grįžęs iš reiso į jaukius namus, kuriuose viskas sutvarkyta, visa šeimyna darbe, esu paliktas vienas namuose, o šalia negyvena simpatiška kaimynė, kyla klausimas, ką daryti. Žinau. Moterys pasakytų – tvarkyk namus, kolegos pasiūlytų alaus išgerti, draugai patartų susirasti meilužę.
Nepasiduodu provokacijoms. Aš esu naminis ir gerai išauklėtas, todėl sąžiningai saugau namus ir minu juose taką, nuolat prasukdamas pro šaldytuvą, kuris neužrakintas. Kartą kilo mintis įtaisyti jame elektroninę spyną, kuri atsirakintų automatiškai tam tikru laiku ir tik penkioms minutėms.
Spėjai ką nutverti – laimingas, nespėjai – nelaimingus dantis ant lentynos ir ... net nežinau, ką tada daryti, todėl niekam nedrįsau pasiūlyti tos idėjos. Namuose, kaip ir reise, visada jaučiuosi sotus, laimingas, nors vis dažniau tenka mūvėti kelnes su guma ir juoktis iš sėdinčių ant įvairių dietų.
Kartą teko pagulėti vieną dieną ligoninėje, tame skyriuje, kur guli tie, kurie per daug lepino virškinimo sistemą ar, priešingai, kankino. Vaizdai sukrėtė, ypač žmogus, vaikštantis su pakabintu maišeliu. Nebuvau to matęs, todėl labai išsigandau, kad man nepakabintų ko nors panašaus.
Išvažiuodamas į reisą paprašiau žmonos pridėti sveiko maisto ir instrukciją, kaip jį vartoti. Laimei, buvo ruduo ir turėjome savo daržą, tai ir pridėjo!
Nuo pirmos vakarienės tarp vairo brolių tapau balta varna. Anomis laimingomis dienomis vienu prisėdimu suvalgydavau keturių šimtų gramų vokišką pyragą ir tik tada pradėdavau ruošti normalią vakarienę, o čia kažkokia nesąmonė.
Kolegos valgė skaniai ir daug, o aš – cukiniją, kopūstus, burokus, špygutę mėsos ir jokių pyragų. Prie sovietų, jei žmogus nevartodavo alkoholio, būdavo laikomas užsienio agentu, mane, pradėjusį keistai maitintis, palaikė tiesiog nesveiku. Kad negadinčiau jiems apetito, o sau nervų, pasislėpęs kabinoje graužiau kopūsto lapą.
Kristus dykumoje, kur nėra jokio maisto, iškentėjo keturiasdešimt dienų, aš šalia pilno šaldytuvo – du mėnesius. Ko ne šventas kankinys! Nors nuo tų kančių svoris nukrito iki ... nesvarbu kiek, bet kabėjimui ant kryžiaus buvau dar gerokai per sunkus ir, tai supratęs, į viską nusispjoviau.
Nei apsakyti, nei aprašyti negalima, kokia laimė vėl pasijusti laisvu žmogumi ir valgyti tai, ko prašo iškankintas kūnas. Grįžo standartinis keturių šimtų gramų pyrago gabalas prieš vakarienę ir visi kiti sotaus gyvenimo malonumai. Svarbiausia, nebereikėjo pirkti naujų rūbų, sugrįžau į kelnes su gumele. Ir skrandis laimingas, ir tos vietos, kur turėtų būti liemuo, nespaudžia diržas.
Taip ir būčiau laimingai gyvenęs, bet mano laimę aptemdė nelaukta žinia, privertusi vėl susimąstyti ir pabandyti pasikeisti. Grįžus atostogų dukra pranešė savo vestuvių datą ir liepė pasimatuoti dar nuo nesočių ir nelaimingų laikų kabantį kostiumą.
Vaizdas buvo apgailėtinas, o žmona griežtai atsisakė skirti lėšų naujam kostiumui iš specialios parduotuvės. Baisiausia buvo tai, kad aš pagal tradicijas turėsiu dukrą vesti prie altoriaus ir atiduoti į rankas žentui, kurį labai gerbiu.
Verdiktas vienareikšmis – tą procedūrą galiu atlikti tik su kostiumu, kuris labai patinka visai šeimynai. Nenuvesiu – žento statybininko neturėsiu ir namą pats remontuosiu. Ir žento reikia, ir valgyti norisi. Atėjo momentas, kai tenka rinkti išbarstytus akmeninis.
Išvažiuodamas į reisą nebepasitikėjau kopūstų lapais ir prisipirkau stebuklingų vaistų, kuriuos geriant galima valgyti ir lieknėti. Taip sakė gražuolė per reklamą, o pardavėja patvirtino, kad tai tiesa, ir aš patikėjau. Paskutinį kartą pasidžiaugęs sočiu gyvenimu kelte (ten vairuotojus maitina kaip prieš atidavimą į mėsos kombinatą), pradėjau gražėti.
Pirmieji vaistai suveikė kažkaip įtartinai ir paveikė ne tą vietą, kurią turėjo. Įvyko kažkokia reakcija, ir vos spėjau nubėgti iki tualeto. Paskambinau viską žinančiai žmonai ir ji liepė išgerti kalcio tablečių. Nusipirkau. Vokiškų, dedamų į stiklinę ir užpilamų vandeniu.
Išėjo skanus šnypščiantis gėrimas. Orai šilti, tad gėriau po kelias stiklines per dieną. Užcementavo! Kai ketvirtą dieną tualete nieko nepalikau, vėl kreipiausi į viską žinančią brangiąją. Kai pasakiau, kiek išgėriau, ji juokais pasakė, kad nuo tokio kalcio kiekio be jokio pagrindo ragai turėtų užaugti, ir liepė pereiti prie apelsinų. Išmečiau tą negerą preparatą ir pradėjau vartoti kitą.
Iš pradžių lyg ir nieko. Apetitas sumažėjo, keli kilogramai nukrito, bet po to vėl viskas grįžo į senas vėžes su nežymiu pliusu. Spjoviau į viską ir įnikau į literatūrinę dietą. Kas vakarą vietoj papildomos makaronų lėkštės ką nors parašydavau. Padėjo.
Vėl kelis kilogramus numečiau ir net sportinės kelnės pradėjo smukti. Teko papildomą mazgelį ant gumytės surišti. Tačiau mano kabinoje apsigyvenusi Mūza, nors yra dvasia, ji valgyti taip pat nori. Teko vėl pradėti gaminti vakarienę dviem, o keisčiausia, kad jai skirta porcija stebuklingu būdu nusėsdavo ant mano liemens.
Dvasia ji ir kabinoje dvasia. Pykti ir varyti lauk nedrįsau, nes kartą ją išvaręs kitą kartą jokiais skanėstais neprisiviliosi. Dalinausi su ja žemišku maistu, o ji su manimi – dvasiniu. Abu buvome laimingi, kol parvažiavau namo. Nepasisekė. Dukrai taip pat buvo atostogos. Atskaitė moralą ir pasakė, ką reikia daryti, kad įlįsčiau į kostiumą. Aš ir pats žinau, ką reikia daryti, internete šimtai patarimų.
Visi rašo – reikia, reikia, reikia, bet niekas neparašo, kaip reikia pažaboti instinktą ėsti ir kaip surasti savyje valios atsisakyti to malonaus pilno pilvo jausmo. Dukra (ko mane velnias nešė į tuos namus) slapta ėmė rašyti į sąsiuvinį viską, ką suvalgau, suėdu ir dar užkandu.
Sekiojo kaip paskui mažą vaiką, bet nieko nesakė. Niekada nepildžiau tokios statistikos, ir kai ji man pateikė kelių dienų užrašus, iš dantų iškrito pyrago gabalas. Supratau, kad valgau už save ir už kelis, kurie sėdi prie bažnyčios ištiesę ranką. Pasidarė labai gėda, bet iškritusį pyrago gabalą paėmiau ir suvalgiau.
Dukra liepė pačiam pratęsti valgymo dienoraštį, tiksliai įrašant kiekį ir laiką. Esu pareigingas, pasižadėjau net perkąstą saulėgrąžos grūdą įrašyti ir pradėjau savo kančios kelią. Vakare iš darbo parėjusi žmona susumavo kalorijas.
Kai pasakė, kad viršijau dviejų dienų normą, iš pradžių supykau ant dietologų sudarytos daugybos lentelės, po to ant draugo, gyvenančio pilve. Pačiupau kirvį, kelis kuoliukus ir išėjau į kiemą. Įkalu kuoliukus toje vietoje, kurioje būsimas žentas planuoja pastatyti šiltnamį, ir pasidžiaugiu atliktu darbu.
Pasiryžtu ką nors dirbti ir nevalgyti, bet užmiršau, kad savaitgaliui planuojama svečių gausa. Visi planai griuvo, bet vis tiek rašau dienoraštį. Rašyti sunkiau nei ėsti, todėl kai artėjant pietums baigiasi dienos kalorijų limitas, nustoju rašęs. Svečiai su užuojauta pažiūri į sąsiuvinį ir draugiškai paėmę už rankos prašo prisijungti prie vaišių.
Svečio prašymas – šeimininkui įstatymas, ir daug nesimaivydamas paklūstu tam įstatymui. Lieknėjimą, kuris man primena Sizifo darbą, nukėliau į kitą savaitę. Pirmadienį nufotografuoju, kad atsiminčiau, vieną lapą, sunaikinu visus įrašus sąsiuvinyje ir padarau pirmą įrašą pradėdamas naują gyvenimą: 7 valandos 15 minučių – puodelis kavos ir į kiemą ruošti vietą šiltnamiui.
Jau savaitę kariauju pats su savimi ir maisto pramone. Anksčiau mano takelis vesdavo pro šaldytuvą prie televizoriaus, o dabar šis tas pasikeitė. Liūdnai nužvelgęs gulinčius šaldytuve skanėstus, užtrenkiu jo duris, stebinti dukrai sukramtau tai, kas padėta asmeniškai man, viską kruopščiai užrašau ir einu į kiemą kasti šiltnamiui skirto ploto.
Vakare pirmą kartą sudegintų kalorijų skaičius viršija gautų. Plačiai pravėręs šaldytuvo duris, niekingai nužvelgiu viliojamai gulintį šaldytuve maistą. Turiu pasakyti, kad tas valgymo dienoraštis, akyla dukros akis, gananti mane kaip mažą vaiką, kabantis matomoje vietoje kostiumas pradėjo duoti rezultatų.
Šiandien pirmas matavimas po savaitės kančių. Net žentas su katinu atėjo pažiūrėti. Valio! Įlindau į švarką, viena saga užsisegė, ir žentas lengviau atsipūtė. Kelnės ne taip svarbu, iš po švarko gumelių nematyti, tariau su palengvėjimu ir einu prie šaldytuvo nutverti kokio skanaus prizo, bet, deja, nepavyko prasmukti pro sąsiuvinį.
Brangioji dar kartą suskaičiavo kalorijas ir pasiuntė prie kompiuterio pabendrauti su badą kenčiančia Mūza:
„Čia tik kelio pradžia“, – rikteli įkandin dukra ir priduria, kad reikia dar labiau stengtis, nes iki vestuvių liko tik trys mėnesiai, o kelnių dar nė nesimatavai.
„Pasimatuosiu grįžęs iš reiso“, – sumurmu ir pamąstęs prie kompiuterio einu ruoštis į komandiruotę, kurioje visiška maitinimosi laisvė.
Nežinau, ar užteks valios pildyti užrašų sąsiuvinį ir numesti tiek svorio, kad galėčiau apsivilkęs kostiumą ir vesti dukrą prie altoriaus. Pažiūrėsime, kas stipresnis – aš ar mano draugas, vardu Aš, gyvenantis pilve. Jei liksiu gyvas, parašysiu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
