Visada buvau aistringa kino gerbėja. Pirmadienio vakarais eidavau į kinomanų klube rodomus kokybiško nekomercinio kino seansus. Kartais filmų pristatyti atvykdavo jų autoriai, kartais savo nuomonę apie užsienio kiną išsakydavo jauni lietuvių režisieriai.
Taip buvo ir tą vakarą. Skandinavų filmą pristatė ir komentavo pradedantis lietuvių režisierius. Pavadinkime jį Tomu. Pristatymas mane sužavėjo, jo metu Tomas išsakė ir keletą savo ateities planų: kokius filmus nori statyti, kokius žmones komandoje įsivaizduoja.
Klausantis man šmėstelėjo mintis — o kad taip patekus į jo komandą... Kad ir grindų mazgoti ar kavą aktoriams ruošti. Atrodė, mirtina laimė būtų pamatyti savo aistrą — kaip gimsta filmas — iš vidaus.
Po seanso organizatoriai patiekė vyno, daugelis liko pavakaroti. Likau ir aš, tikėdamasi bent žodžiu ar dviem persimesti su profesionalu. Net sustingau, kai Tomas pats mane užkalbino!
Juokinga, bet tuo metu rūkiau lauke prie įėjimo, galvodama, kokiais žodžiais geriau jam prisistatyti. Ir staiga išgirstu jį klausiant, ar turiu prisidegti ir kaip man patinka skandinavai. Pradėjome šnekėtis, papasakojau, jog nuolat čia lankausi, jog esu mačiusi pora jo dar studentiškų darbų, jog viską padaryčiau, kad pati nors trumpam atsidurčiau toje virtuvėje.
Atrodė, kad sapnuoju, kai jis pasakė gal ir galėsiąs rasti, kur mane pritaikyti savo darbe. Paklausė, ar turiu kokių jo mėgstamą tematiką atitinkančių idėjų, pasiūlė kitą savaitę susitikti pasišnekėti. Labai bijojau, kad čia nebūtų atvejis, kai vynas „kalba“, todėl iš karto ne tik daviau savo telefono numerį, bet ir užsirašiau jo.
Susitikimui kruopščiai ruošiausi. Perskaičiau visą įmanomą medžiagą, kurią jis buvo minėjęs kaip savo įkvėpimo šaltinį, ir užsirašiau visas kilusias idėjas, kokias tik galėjau iš savęs išspausti ir kurios atrodė galinčios Tomą sudominti. Tuomet jam paskambinau.
Kai skambinau pirmą ir antrą kartus, nekėlė. Į žinutę atrašė: „Užimtas, pasuk po val.“ Kai pasukau po tos valandos, pasakė, kad šią ir kitą savaitę tikriausiai neturės laiko. Bet „jeigu ką, susisieksim.“ Tas „jeigu ką“ įvyko jau po dviejų dienų. Buvo savaitgalis, 23 val. vakaro, kai sulaukiau jo skambučio. Kvietė pasikalbėti, bet buvo neblaivus. Atsakiau, kad neturiu automobilio.
„Imk taksą ir atvažiuok! Tuoj, diktuoju adresą... Atvažiuok ir pakalbėsim normaliai, neformalioj aplinkoj, kaip žmonės – menas tai ne biznis“.
Pasiėmiau aplankalą su surašytomis idėjomis ir išsikviečiau taksi. Nepagalvojau pasiimti grynųjų, Tomas sakė sumokėsiantis už taksi.
Atvažiavus ir pradėjus jam skambinti, paaiškėjo, kad sumokėti neturi kaip. Gal ir turi, bet nežino, kur pinigai. Nežino ir kur kortelė. Teko taksistui palikti savo asmens dokumentą, su pasižadėjimu kitą dieną paskambinti, sutarti vietą ir grąžinti pinigus. Dėl šito buvo labai nemalonu, mintyse pateisinau jį — juk menininkas.
Užlipau į daugiabučio viršų, į nurodytą butą. Ten radau „baliaus likučius“ — pasieniais ant sofų smigusius kolegas (kai kuriuos, beje, dabar matau sėkmingai dirbančius TV industrijoje), butelius, suktines...
Tomas nusivedė mane į savo kambarį, atidarė barą. Gėriau su juo tik tam, kad klausytųsi manęs: sėdėjom šalia ir bandžiau jį užvesti, įtikinti savo idėjomis, parodyti, kuo naudinga jam būtų turėt mane komandoje.
Aišku, pati irgi pasigėriau. Nakčiai įpusėjus, jis entuziastingai pritarė viskam, ką sakiau, kalbėjo apie tai, kaip dirbsime kartu. O aš jau sėdėjau jam ant kelių. Vos surinkdami klaviatūra tekstą, ieškojom muzikos mūsų neva bendram būsimam projektui. O paryčiais atsidūrėme lovoje.
Prabudusi – kaip keistai dabar tai skamba – vis dar tikėjau girtomis nakties kalbomis apie man atsiveriančias galimybes dirbti kine. Negana to, net maniau, kad seksas buvo išraiška simpatijos, kuri galbūt vystysis toliau bendraujant. Šventas naivume...
Atsikėlęs Tomas palydėjo mane iki stotelės, primygtinai išlaikydamas atstumą. Pasakė nenorintis painioti darbo su malonumais ir kad mūsų seksas buvo klaida. Dėl aptartų ateities planų jis man paskambins.
Žinoma, niekas niekam nebeskambino. Prieš išsiskiriant jis dar surado kišenėje smulkių ir atidavė man pusę sumos už kelionę taksi. Taip pat pasiliko mano idėjų aplanką. Juokinga, bet gal dar kada kur nors panaudos? Mane tai tikrai panaudojo, tik, akivaizdu, ne kino gamybai.
Todėl kai dabar matau jo nuotraukas iš filmų premjerų, kuriose jis stovi apsikabinęs pagrindinę aktorę ar kitą meilutę, galiu tik įtarti, kaip atrodė jų vadinamos repeticijos. Matyt, nebuvau tiek talentinga, kad patekčiau toliau, negu jo lova.
Bet žodį „menininkas“ ar bohemiško kino kūrimo įvaizdį Tomas man sugadino iš esmės. Tokios štai mūsų kino industrijos žvaigždės.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
