„Thermo King'as“, tai tikras „King'as“. Prišaldė, kiek priklauso, ir dirba vienodai, vienodomis apsukomis, nesiblaško. Tai kaip raminanti lopšinė ne tik už pusmetrio miegančiam vairuotojui, bet ir netrikdo netoliese esančių kitų vairo brolių.
Na, o kai į aikštelę atvažiuoja „Carrier“, tai nemiega visa aikštelė (siūlyčiau konstruktoriams parą pagyventi šalia savo kūrinio). Tie pergazavimai, persijungimai, stenėjimai, inkštimai – toks jausmas, kad ant variklio sėdi dešimt pavasarinių katinų ir daro viską, kad kartu su jais nemiegotų ir visas juos supantis pasaulis.
Įmonėje, kurioje dirbu, tėra keli „Carrier“. Juos gaunu retai ir tai kaip didžiausią bausmę. Kai juose būna pakrauta dviejų režimų produkcija (priekyje -25, gale +2 ar priešingai) tai nuo riaumojimo net žemė dreba.
Su tokiu šaldytuvu sustojęs aikštelėje tampi pačiu baisiausiu priešu visiems aplinkiniams, o ką jau bekalbėti apie save patį. Pabandykite pamiegoti šalia pilnomis apsukomis dirbančio variklio, suprasite apie kokį malonumą kalbama.
Tačiau, kaip sako liaudis, nėra blogo, kas neišeitų į gerą. Pasirodo, kad tas triukšmas gali būti savotiškai naudingas. Garantuoju, niekas neatspėsite kuo!
Tą kartą, kaip ir dažnai toje įmonėje, buvo pakrauta dviejų temperatūrinių režimų produkcija ir už nugaros lyg reaktyvinis lėktuvas kaukė „Carrier“ šaldytuvo agregatas. Darbo laikas baigėsi važiuojant vokišku nacionaliniu keliu. Neminėsiu kokiu, bet daugelyje tų keliukų nedidelėse aikštelėse stovi meilės vagonėliai. Legalūs, su iškabinta kaina (nuo 30 iki 40 Eur) ir mokantys visus mokesčius.
Taip išėjo, kad vietos toje aikštelėje tebuvo tik pačiame priekyje, tiesiai prieš tokį vagonėlį. Ten sustojau, o kaukiančios turbinos pasisuko savo nasrais tiesiai į meilės deivės apartamentus. Aš nekaltas, darbo rėžimas – svarbiau už meilę, o kitur vietos nebuvo.
Šalia vagonėlio stovėjo lengvoji mašina, vagonėlio užuolaidos užtrauktos. Viskas aišku – vyksta procesas. Nežinau, ką pajautė klientas ir jį aptarnaujanti darbininkė, kai pačiame darbo įkarštyje šalia jos biuro nusileido reaktyvinis lėktuvas. Nuo kaukimo drebėjo aplinkinis miškas, vagonėlio langai, sienos ir, tikriausiai, minkštas patalas.
Atvirai pasakysiu, pasidarė smalsu, kokia bus reakcija. Jos ilgai laukti neteko. Kaip paklaikusi pro duris iššoko visiškai nuoga moteris. Matyt, pagalvojusi, kad virš galvos pakibo sraigtasparnis, automatiškai žvilgtelėjo į dangų, bet tuoj susigriebė ir įsmeigė akis į mano mašiną.
Grožėdamasis neblogai atrodančiu nuogu kūnu, maloniai nusišypsojau ir mandagiai linktelėjau. Keletą akimirkų žiūrėjome vienas į kitą. Staiga ji susigriebė, kad stovi visiškai nuoga. Greitai kyštelėjo ranką į vagonėlį ir, pačiupusi nuo pakabos chalatą, užsimetė ant kūno. Su permatomu chalatu ji atrodė dar mieliau.
Už jos nugaros pasirodė plika vyro galva. Klientas per moters petį žiūrėjo tai į mane, taikai sėdintį prie lango, tai į kriokiantį šaldytuvą. Jis kažką pasakė moteriai ir dingo, ta pribėgo prie mano durų.
Nesu stiprus germanistas, o kai dar šalia kaukia agregatas, tai visai nieko nesupratau. Galiausiai ji žvilgtelėjo į numerius ir prakalbo truputį suprantamesne kalba. Ne kartą teko įsitikinti, kad mūsų kaimynai, esant reikalui, visai neblogai kalba rusiškai, o jei reikalas nespaudžia – su visa Europa kalba savo kalba, nes yra įsitikinę, kad visi privalo ją mokėti.
Ji agresyviai, naudodama gerai vairuotojams suprantamą žargoną, liepė išjungti agregatą ir netrukdyti vykdyti pareigą. Įsižeidžiau.
„Nežinau, pani, kas ir kaip tavo darbą kontroliuoja, bet mano šaldytuvo darbą stebi įvairios navigacinės ir kontrolinės sistemos. Neturiu teisės išjungti“, – atkirtau kaip įmanoma mandagiau.
„Kiek čia stovėsi?“ – paklausė tuo pačiu tonu.
„Iki ryto“, – atsakiau su sarkazmu ir uždariau langą. Ji kažką aiškino, mojavo rankomis, o aš abejingai žiūrėjau į virpantį vagonėlį.
Atsargiai prasidarė durys ir pasirodė apsirengęs pagyvenęs vyriškis. Ištiesiau ranką į jį. Beburnojanti darbininkė, pamačiusi išeinanti klientą, puolė prie jo. Negirdėjau, ką jie kalbėjo, bet jis sugrįžo, o pani pribėgo prie mano lango: “Būk žmogus, užčiaupk tą pabaisą pusvalandžiui, o aš po jo duosiu tau su penkiasdešimties procentų nuolaida.“
„Veltui ir su meile, – tariau griežtai, nužvelgiau viliojančias kūno formas ir pridūriau. – Jei ne, tai įjungsiu dar papildomai vieną reaktyvinę turbiną.“
Nė kiek neabejoju, kad paprasta kelių darbininkė neturėjo jokio supratimo, kiek ir kokių turbinų turi tas agregatas, todėl ne juokais išsigandusi sutiko atsiduoti veltui ir iš meilės, bet po dėdės, esančio vagonėlyje. Mes neišdidūs, galime ir pastovėti eilėje, juo labiau, kai paslauga nemokama.
Išjungus agregatą, viską apgaubė tokia mirtina tyla, kad pirmas kelias minutes atrodė, jog numiriau. Bet prieš akis vikriai prabėgęs permatomu chalatu pridengtas kūnas grąžino į realybę.
Dėdė, matyt paveiktas streso, neišbuvo pusvalandžio. Nepraėjus nė penkiolikai minučių, jis išvažiavo. Dar po dešimties minučių pani pakvietė mane į savo biurą atsiimti „Carrier“ uždirbto prizo.
Neteko iki tol lankytis pakelių darbininkių apartamentuose, todėl įžengiau nedrąsiai. Ką aš jums galiu pasakyti, gerbiamieji. Jei bučiau tokio amžiaus, kada čiumpi viską, kas juda, tai viską matyčiau kitomis spalvomis, o tiksliau – nieko nematyčiau, išskyrus šiltą grobį.
Pirmiausiai į nosį bakstelėjo nemalonus kvapas. Vyrai, ilgai gyvenantys kabinose, žino kuo ji kvepia. Nors pani truputį vėdino ir kažkokio aštraus gaiviklio papurškė, bet vis vien jautėsi prieš tai buvusio pagyvenusio vyro kvapas ir specifinis nenumaudytos moters aromatas.
Geriau įsižiūrėjus, nuoga pani, sėdinti plačioje lovoje, buvo ne pirmos jaunystės. Kad ir kaip stengiausi matyti tik moterį, bet prieš akis šmėžavo nuogas prieš tai buvusio kliento užpakalis. Visa tai negundė įkristi į meilės guolį.
Pani, pamačiusi mano neryžtingumą, pabandė sumodeliuoti seksualią veido išraišką. Išėjo kažkoks kubikas rubikas su ausimis ir atkištomis lūpomis. Nuo tokio seksualumo visai prapuolė apetitas, nors kūno formos dar nebuvo visiškai nusidėvėjusios.
„Ar tu tikrai visą naktį kaukinsi tą baidyklę? Man reikia dirbti, mokesčius mokėti, o tokiame triukšme nė kurčio pensininko neprisiviliosi, nes aplink viskas dreba, – kalbėjo maldaujančiu balsu, tiesdama į mane rankas. – Būk geras, panas, greitai atlik savo darbą ir neužvesk to agregato nors iki vidurnakčio.“
„Man reikia susikaupti“, – tarstelėjau, išėjau lauk ir nuėjau prie šaldytuvo. Moteris, užsimetusi savo chalatą, išbėgo iš paskos.
„Mes tarėmės tik vieną kartą, – tarstelėjo žiūrėdama, kaip aš tiesiu ranką prie jungiklių. – Nebūk sukinsynas, – sušuko piktai.
„Nesijaudink, brangioji, galėsi ramiai kelti Vokietijos BVP, – nuraminau ir, žiūrėdamas į paklaikusias moters akis, įjungiau reaktyvines turbinas. – Aš sustojau tik trumpai pauzei – 45 minutėms. Man pats laikas važiuoti toliau.“ Ir vikriai šmurkštelėjau į kabiną.
Gerai, kad tas „Carrier“ šaldytuvas taip kaukia, kad negirdėjau, ką ji man rėkė, bet iš rodomų atitinkamų pirštų kombinacijų buvo nesunku atspėti jos monologo turinio. Pasiunčiau oro bučinį, mirktelėjau akį ir nuvažiavai toliau.
Dar niekada gyvenime neturėjau tokios intriguojančios 45 minučių pauzės. Ačiū „Carrier“ konstruktoriams. Kai reikalas labai prispaus, reiks dar kartą pabandyti tik, aišku, ne B21... kelyje.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
