Bet aš manau, kad pasirinktas truputį ne toks modelis. Taip, su pailginimu gal ir prašauta, bet reikėtų keisti mokymosi būdus. Ir keisti tam tikrus prioritetus, kurie padėtų pakelti mokymosi kokybę. Norėčiau išvardyti, kas padėtų tai padaryti ir nesukeltų daug galvos skausmo. Bet viską išvardykime papunkčiui.
Telefonai. Taip, šie prietaisai mokykloje visiškai nereikalingi. Paklausite – kodėl? Pasižiūrėkime, kas vyksta per pamokas. Vienas klausosi muzikos, kitas po „Facebook“ naršo, trečias stengiasi ką nors nufilmuoti, o paskui tai įdėti į internetą. Mokytojams tai tik trukdo dirbti.
Juk nemalonu, kai tu dėstai temą, o vaikai yra kažkur nuklydę. Paskui imama priekaištauti, kad mokytojas blogai moko ar nemoka to daryti išvis. Jūs turbūt norėtumėte išgirsti, kaip tai spręsti. Aišku, telefonas nėra blogas dalykas, nes tėvams reikia su vaikais susisiekti ar pranešti apie kokią nelaimę. Bet vienas būdas yra.
Prieš gerą dešimtį metų, kai teko laikyti egzaminus, prieš juos mokytoja liepė sudėti savo telefonus ant jos stalo ir pasiimti tik tada, kai baigsis egzaminas, ir būtinai išjungti garsą. Štai toks būdas tiktų ir mokykloje per pamokas. Vaikai per pertraukas galėtų daryti su savo mobiliaisiais ką nori, bet atėję į klasę prašom palikti telefonus ant mokytojos stalo ir klausyti, kas dėstoma. Žinoma, galima naudoti ir tokias priemones, kokias mėginama įdiegti kalėjimuose, bet tai jau per brangu.
Namų darbai. Turbūt kiekvienas mokinys pasakys, kad geriausias mokytojas yra tas, kuris užduoda mažai namų darbų. Na, taip, kartais tos ribos būna peržengtos, bet namų darbai – tai neišvengiama mokymosi dalis. Bet čia jau reikėtų pažvelgti visiškai kita linkme.
Turėtų būti svarbu ne kiekybė, o kokybė. Mane labai stebina, kai namų darbai padaromi kompiuteriu, išspausdinami ir atnešami. Nebelieka to mokymosi proceso, kuris yra būtinas. Jei užduodama parašyti apie ką nors susijusio su literatūra, istorija, geografija, visa tai turėtų būti rašoma ranka, naudojantis perskaitytomis knygomis, o ne „Google“ ar „Wikipedia“.
Taip mokinys ne tik mokosi, bet ir drauge įsigilina į dėstomą dalyką. Juk visada lengviau parsisiųsti rašinį iš interneto, negu jį parašyti pačiam. Kartais reikėtų pasistengti užduoti ne sausus uždavinius, bet tai, kas žmogų priverstų mąstyti ir domėtis. Žinoma, neturi likti nuošalyje ir knygos. Nes jei žmogus negali suregzti keleto sakinių, tai rodo, kad jo pasaulis labai skurdus.
Uniformos. Turbūt daugiausia emocijų ir diskusijų keliantis dalykas. Kodėl? Na, pirmiausia daugelis tėvų mano, kad taip jų vaikai tarsi diskriminuojami ir varžoma jų saviraiškos laisvė. Tikrai? Bet ar jūs nepagalvojate, kad mokykla – tai ne mados namai.
Tai – mokymosi įstaiga. Ir kokia čia saviraiškos laisvė? Saviraiškos laisvė tokia, kad Marytė yra madinga, stilinga, jos tėvai yra firmos direktoriai, o Ingutė yra apdriskusi, skarmaluota, nes jos tėvai yra paprasti kaimo žmonės.
Taip galima parodyti savo statusą ir valdyti žmones. O kas nutiks, kai atsiras uniformos? Tada nebeliks turtingojo ir neturtingojo sindromo. Tada tik bus tinginys ir protingas. Tada jau nebegalėsi šaipytis iš kito aprangos, nes dėvėsi tokią pat kaip ir tavo klasės draugai. Tačiau čia turėtų būti ne tik švarkas, bet ir visa apranga.
Štai keletas faktų, kurie padėtų sutvarkyti mokymosi sistemą ir ją padaryti truputį skaidresnę.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
