Mirus seneliui, laidotuvių dieną, teta perdavė močiutės troškimą, kad visi anūkai eitų išpažinties. Na, aš kaip višta ir paklusau...
Atėjus mano eilei atlikti išpažintį, kunigui susakiau viską, kaip kiekvienas krikščionis yra mokomas. O kunigas, vietoj to, kad kokią maldą, pamokslą sukalbėtų, vietoj nuodėmių išrišimo pradėjo klausinėti asmeninių dalykų.
Pavyzdžiui: „Mokaisi ar studijuoji? Gyveni su tėvais? Turi vaikiną? Ar kartu gyvenat?“ Ir, galiausiai: „Ar mylitės?“
Na kaip gali toks klausimas neišmušti iš vėžių?!! Galvoje buvo tuščia tuščia... Tai kunigo klausiu: „Ką?“
Jisai: „Ar jūs mylitės?“
Aš vėlgi sutrikusi paprašiau pakartoti klausimą. Niekas manęs nemokė, kaip teisingai atsakyti į tokius intymius klausimus. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kunigas gali leistis į tokius asmeniškumus.
Šiaip taip išspaudus teigiamą atsakymą (na kaip gali per išpažintį meluoti kunigui?), buvau sumalta į miltus... Prasidėjo visokie pamokslavimai, kad tai yra nuodėmė, kad reikia susituokti ir pan. Bet geriausia – kunigas pasakė neduosiąs išrišimo! Neleido atlikus išpažintį eiti prie Šv. Mergelės Marijos statulos melstis.
Nežinau, kaip jums tai skamba ir atrodo, bet tada mane jauną tai nesvietiškai pritrenkė. Ne vienas giminaitis stebėjosi, kaip aš čia nesimeldžiu, neatgailauju...
Bet tai dar nieko – teko girdėti, kaip tas pats kunigas, per laidotuves klausė mano dėdės, įžengusio į penktą dešimtį, ar mylėdamasis su žmona saugojasi!
Na ką aš galiu pasakyti... Ogi tai, kad jauni žmonės eidami išpažinties ir norėdami gauti atleidimą turi meluoti!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
